Bak, Perlė. Geroji žemė: romanas/ Perlė Bak; iš anglų k. vertė Kazys Boruta. — 3-asis leid. — Vilnius: Mintis, 1993. — 260 p.

Egzotiška knyga. Ir laiku, ir erdve, veikėjais, papročiais. Dikensiška maniera pasakojama apie kinų valstiečių buitį, papročius, dievus, darbus, žmonių santykius, apie viską, regis, kas būdinga to laiko daugumai beveik nežinomoje Kinijos nuošalėje.
Šiaip tai sunku ką nors ir pridėti prie taiklaus ir veik viską pasakančio aprašo knygos pabaigoje.

Perlė Bak gimė 1892 m. JAV, bet augo ir jaunystę leido Kinijoje, kur jos tėvai buvo misionieriai. Jų namelis stovėjo ant kalvos tarp ryžių laukų, netoli didžiausios šalies upės, ir, likusi viena, tėvams nuolat užsiėmus darbais, klajodavo po apylinkes, kaimiečių namus, matydavo jų sunkų triūsą, baimes dėl gamtos stichijų, skurdą, menką valgį, tarpusavio elgesį, o ir apie sausras, potvynius, skėrių antpuolius ji žinojo ne iš knygų, viską matė savo akimis. Bet svarbiausia: perteikdama kinų buitį ir papročius, pabrėždama tos buities savitumą ir ryšį su senosiomis tradicijomis, autorė užčiuopia ir parodo tai, kas būdinga ne kinui, valstiečiui, klajokliui ar dar kokiam nors vienetui, bet apskritai žmonėms: amžinąsias vertybes – meilę, pagarbą, ištikimybę.

Kai pasirodė “Geroji žemė“ (1931) autorės vardą mažai kas težinojo – buvo išleidusi tik vieną apsakymų rinkinį. Knyga susilaukė didžiulio pasisekimo: tai lėmė ir ryškus pasakotojos talentas ir pati jos kūrybos tema – ne vienas skaitytojas kaip tik iš P. Bak kūrinių daug sužinojo apie savitą ir spalvingą Kinijos buitį. Tęsdama tos pačios valstiečio Van Luno šeimos istoriją sukuria visą trilogiją: “Sūnūs“ (1933), “Padalyti namai“ (1935). 1938 m. P. Bak  paskirta Nobelio premija.

Romanas buvęs itin populiarus savo laiku ir Lietuvoje, ir, kaip sakoma, paveikęs P. Cvirką taip, kad tas gi puolęs rašyti savo “… žemę“, o daugelis net kaltino jį nusižiūrėjus iš amerikietės rašytojos, berods, A. Vaičiulaitis kalbėdamas apie Monikos gimdymo sceną. Kažkokių ypač artimų paralelių gal ir neįmanu išvesti, nes vis dėlto senosios Azijos specifika tokia egzotiška, o mūsiškė buitis ir žmonės tokie paprasti ir įprasti, kad, sunkoka tikėti, jog tai dar reikia iš ko nors nusižiūrėti. Bet įkvėpimas, entuziazmas iš tokio kaip P. Bak kūrinio rašyti apie savąją žemę tikrai gali uždegti, juolab, kad P. Cv. pats kaimietis, puikiai pažinojęs ir žmones, ir darbus, ir buitį.

Taigi keletas sulyginimų: moterys – ir Olana, ir Monika nuolankiųjų poziciją įkūnijančios, absoliučiai priklausančios nuo vyrų ir jiems paklūstančios, tarsi beteisės, na, ir natūralūs, heroiški savarankiški gimdymai, dabar jau sunkiai suvokiami. Sunkus pragyvenimas: ekonominė krizė, verčianti bėgti iš savojo krašto, žemė nepateisinusi naujakurių lūkesčių, pastūmėjusi lįsti į skolas ir Tarutį, dėl visko kaltę metant socialinei nelygybei, bet tai tik smulkmė, palyginus, koks badas dėl gamtinių reiškinių ištinka Van Luno šeimą ir visus tame krašte gyvenančius žmones. Jie irgi palieka žemę, ieškodami išsigelbėjimo traukiasi kitan regionan. Santykis su Dievu: Tarutis kaltina ir bažnyčią, ir kunigus godumu, o Dievą beširdiškumu, pagaliau laiko gryna išmone akis prastuoliams dumti, van Lunas pats pastatęs šventnamį, iš molio nulipdęs savus dievus, prasidėjus didžiulėms nelaimėms, sudaužo juos, irgi kaip aklus ir savanaudžius. Aukšta Juro ir van Luno moralė, pagarbi žiūra į svetimą turtą: kaip kas bekaltinų gaisru dvare, Jurui net mintis nekilo naikinti svetimą turtą, o Lunas mieste vaikščiodamas po tuščius rūmus, visiems grobiant kas po ranka, tik baisisi – juk ne jo. Ir dar tų visokiausių paralelių galima atrasti gan nemažai: vaiką atiduoda Jarmalai tarnauti, o van Lunas svarsto, kad vienintelė išeitis – parduoti dukrą… vis geriau negu užmušti; abu branginantys žemę, mylintys viską, kas su ja susiję: Tarutis negali papjauti karvės, kinas – jaučio.
Bet tiek to… Ko gero, kūriniai apie žemę, ypač senesnių laikų, jos dirbimą, prieraišumą kaip prie maitintojos ir globėjos, daugelio kraštų rašytojų turi panašumų.

Kuo stebina ir užburia “Geroji žemė“? Natūralumu, nuosekliu, lėtu, regis, paprastu realistiniu, netgi natūralistiniu pasakojimu, nesmerkiant, nevertinant, neaiškinant, tiesiog atidengiant klodą po klodo kiniško kaimo darbų, tradicijų ir rutuliojant Van Luno šeimos istoriją nuo galavimosi badu iki prabangos rūmuose, parodomas praturtėjimo kelias, detaliai, natūraliai keičiantis ir Van Luno požiūrius, polinkius, moralę, iš Van–kaimiečio pavirstant į Van–sukčių arba Van–turčių, kaip vadino jį žmonės, tai istorija apie žmogų, gyvenusį žeme, semdavusį stiprybę ir išmintį iš jos, savanoriškai, įgyjant ekonominę gerovę, palikusį ją, o kartu ir tarsi visa ko pagrindą, gyvenimo prasmę, aiškumą išsprūdus kartu su ryžių laukais, atviromis vėjui ir saulei erdvėmis, kvapais specifiniais kiekvienam metų laikui. Ir netapusį pilnai laimingu:

Net pats Van Lunas, pabusdamas didelės išdrožinėtos lovos užuolaidos šešėlyje, lovos, kurioje jis gulėjo savo kambaryje, šalia Lotoso kiemo, kartais įsivaizduodavo vėl gulįs paprastame ir tamsiame molio sienų kambaryje, kur gali išlieti šaltą arbatą ant grindų, nebijodamas aptaškyti drožinėtos lovos, ir kur užteko vieno žingsnio – ir jau būdavai savo laukuose.
O Van Luno sūnūs gyveno nuolat kamuojami nerimo: vyresnysis sūnus būgštavo, kad per mažai pinigų išleidžia ir gali pažeminti save svetimųjų akyse arba kad tuo metu, kai pas jį svečiuojasi koks nors miestelėnas, pro dešiniuosius vartus gali įeiti kaimietis ir padaryti prie svečio gėdą; vidurinysis sūnus bijojo per daug išleisti ir tuščiai pinigus iššvaistyti, o jaunėlis stengėsi pavyti kaime prarastą laiką. p.227

Bet pati pradžia visai kitokia. Kraštutinio skurdo ir nuolatinio alkio varginamas Lunas gyvena su senu, jau dirbti neįstengiančiu tėvu, kur arbata prabanga, kur vanduo praustis prabanga, sugalvoja vesti, ir senelis galės miegoti su vaikaičiu, o tas šildys šąlantį, geliantį kūną. Pats pasirinkimas žmonos jau visiškai neįprastas mūsų vertinimams – kad būtų negraži, dirbtų visus darbus ir daug gimdytų. Moteris pagal tradiciją net žemiau už gyvulį, net galvoti apie ją gėda, o eina ji penkis žingsnius atsilikusi nuo vyro ir t.t. Olana negraži, buvusi vergė – nors kiekviena gimusi mergaitė vadinama verge ir džiaugsmo tikrai savo pasirodymu neatneša – pasižymi ypatinga stiprybe, išmintimi ir net orumu, tai ji padeda van Lunui ir išlikti, ir prasimušti, ir nuolankiai priima niekinę padėtį tam tapus turtingu ir parsivedus kitą – mažomis kojomis, prisidažiusią ir vyrų matu gražią – linksmybių namų moterį. Šiaip ta vyriškio metamorfozė labai įdomi: jo jautrumas, supratingumas lyg ir lieka, bet turėdamas pinigų jis jau negali, nenori atsisakyti geidulių tenkinimo, ir visai natūraliai, nes taip įprasta bendruomenėje, regis, daro kvailus dalykus, net pačiam akivaizdžius, skaudina jam gerovę faktinai sukūrusią žmoną, bet ir pateisina save: ji tokia negraži. Natūraliai viskas. Bet nesveikos dukters nepamiršta ir nepalieka nei per badmetį, nei per turtmetį. Pats buvęs vargšų vargšu, nusiteikęs prieš turčius, jų nežmoniškumą, žemą moralę, bijojęs jų ir neapkentęs… bet dabar, “kai turėjo daug žemės ir sidabro, ir aukso, paslėpto saugioje vietoje, pats neapkentė vargšų ir ėjo pro juos užrietęs nosį ir vos kvėpuodamas, nes jie dvokė. Jis niekino juos, lyg pats būtų priklausęs garsiai turtuolių giminei.“ p. 210

Visko yra šioje knygoje: ir badas, ir sausra, potvyniai, primityvus, alinantis žemės dirbimas, ir karas, ir vaikų, jau kitos kartos, visai kitokie interesai, konfliktas su papročiais ir tėvo ekonomine linija, ir moterų, ir gamtos, ir stichinių nelaimių, dievų naikinimo ir atkūrimo, papročių: vestuvių, laidotuvių, netgi karstas jau pastatytas kampe dar gyvam esant, tarsi paguoda – ir viskas negirdėta, specifiška, visai kitaip į pasaulį žvelgiančių žmonių patirtis. Bet ir bendra visam pasauliui: meilė, šeimos svarbumas, žmogaus ir žemės santykis, pinigų ir turtų įtaka moralei. Bet mirti grįžta į savąjį kaimą:

Van Lunas sėdėjo prie sienos toje vietoje, kur sėdėdavo jo tėvas. Ir dabar jis negalvojo apie nieką, tiktai apie valgį, gėrimą ir žemę. Bet jis mąstė ne apie tai, kokį derlių duos jo žemė, ir ne apie tai, kokias sėklas reikia sėti, – tuo jis jau nebesirūpino, jo mintys sukosi grynai apie žemę. O kartais jis pasilenkdavo ir paimdavo saujon žemės, ir sėdėjo laikydamas ją rankoje, ir saujoje ji atrodė pilna gyvybės. p. 256

Knyga įdomi pažintine prasme: tai kelionė laiku ir erdve.

Vertinimas: 4,5/5