Thorvall, Kerstin. Nerimo šešėlyje: Signės istorija, antroji knyga/ Kerstin Thorvall; iš švedų k. vertė Sigutė Radzevičienė. — Vilnius: Mūsų knyga, 2008. — 317 p.

Antroji trilogijos „Signės istorija“ knyga. Pati nuobodžiausia, ko gero: smulkmeniška, detaliai vaizduojanti bekopiančios į gyvenimo vidurį moters ir jos paauglės dukters santykius, temdomus nuo tėvo krentančiu psichinės ligos paveldimumo šešėliu. Motinos Hilmos, žvilgsnis perdėm įdėmus, kad praslinktų bent kokia stipresnė Signės emocija ar naujas noras visaip neišvartaliotas ir netraktuotas kaip netinkamas, statant užtvankas jam sulaikyti, užgniaužti — kaip galimą ligos apraišką.

Tokiu būdu visa kuo teigiama Hilma: ypač besirūpinanti dukters auklėjimu, tinkamu, prideramu elgesiu ir, be abejo, jos fizine sveikata, kuri, regis, priklauso ne tik nuo vėjo, bet ir nuo išgirstų žodžių, pamatytų žmonių, vaizdų, susikurtų baimių: taip bėga nuo kiekvieno gatvėje sutikto vyriškio, ypač tamsoje, kaip nuo pavojingo girtuoklio, blaškosi karščiuodama, kamuojama nemigos — tarsi besąlygiškai mylėdama ir krikščioniškai, itin konservatyviai auklėdama mergaitę, besistengdama sukurti tipišką, miesčioniškai visuomenei prideramą standartą, visiškai atmeta asmenybės savitumo ir laisvės galimybę. Netgi profesinį pasirinkimą — dizainerės — tikisi užgniaužti, pagaliau įtikinti, kad tai nederamas ir netinkamas sprendimas rimtam gyvenimui. Stato kalėjimą ypač labilios nervų sistemos kūrybingai, į jokius įpastus rėmus netelpančiai, meninės prigimties dukrai. Tuo pačiu, o gal net labiau — pati sau. Nors, regis, primityvus pasaulio supratimas Hilmą gelbsti iš bet kokios padėties, tvarkymas, šveitimas, alinimas savo emocijų fiziniu darbu — aistra, pakeičianti gyvenimą.

Smagiausias užsiėmimas — valyti, gremžti, šluostyti, blizginti, pasiekti šluoste pačius tolimiausius kampelius. Jausdavosi pakiliai linksma ėmusis tokių darbų. Kaip ir tada, pradėjusi tvarkyti spintelę. Įkvepiantis užsiėmimas. Pirmiausia visas lentynas reikia iškraustyti, po to pasirūpinti kibiru ir šluoste, šveitimo šepetėliu ir virtuviniu peiliu… p.31

Auklėjimo, pritapimo, draugystės, netgi tuometinio — dvidešimto a. vidurys, karo metai — požiūrio į homoseksualizmą, vienišą motinystę, draugystę, skyrybas, santuoką, vyro ir žmonos santykius — daug temų paliesta, gvildenant pagrindinę — rizikos grupei priklausančios paauglės ir itin konservatyvios, krikščioniškais pagrindais pažiūras į pasaulį ir žmones grindžiančios motinos santykius.

Stiprios: ir fiziškai ir psichiškai — Hilma gi iš užgrūdintos gyvenimo ir sunkumų medkirčio šeimos, kur kančia, nepriteklius, netgi fizinis skausmas kaip savaime suprantami gyvenimo komponentai — moters gebėjimas savarankiškai tvarkytis ir materialiai aprūpinti savo šeimą ir žavi, ir tam metui itin pažangus: įgijusi mokytojos specialybę ji ne tik nesėdi namuose, kaip dauguma to meto moterų, bet dirba, netgi mėgaujasi mokytojavimu, matydama tame ir prasmę, ir galėdama išreikšti savo gebėjimas, kas be ko, prasiblaškyti nuo buities, įsigyti jos pasaulėžiūrą atitinkančių draugių — senstančių mokytojų panelių, nes dirbdavo tuo laiku daugiausia netekėjusios moterys. Nors būdama pati itin uždara ir konservatyvi apie labiausiai pačiai ramybės neduodančius intymius dalykus niekada nedrįs nė su kuo pasikalbėti. Bet kartu atskleidžiamas ir stulbinantis Helmos ribotumas: vykstantis karas jai neegzistuoja, na, Švediją ir Helmą tiesiogiai paveikęs tik tiek, kad trūksta produktų, bet, aišku, ne tiek, kad taupiai ir išradingai moteriai reiktų badauti, o mirgantys įvairiomis baisiomis antraštėmis laikraščiai, pasigirstančios šnekos apie neįtikėtinus susidorojimus su žydais stropiosios krikščionės Helmos nepaliečia — juk tai kažkur, kažkam, tai ko sukti galvą, jei nei jos pačios, nei jos artimųjų tai neliečia.

Štai ir kyla klausimas — ar gera būti tokios moters dukra? Galima bandyti įsivaizduoti. Taip, viena vertus: saugu, ras sprendimą bet kokioje sunkiausioje materialinio pasaulio situacijoje, su ja nebadausi, nešalsi, nepaliks nelaimėje — netgi sunkaus psichikos ligonio vyro Sigfrido neatsisakė, nors įstatymai tai leido — ką jau kalbėti dukters, ką beprisidirbtų, aišku kaip dieną, stengis rasti išeitį, atrodančią priimtiniausią jai ir visuomenei, bet visiškai atmetant kitoniškumą, nors suprantama — ši moteris taigi buvo įviliota į spąstus, apgauta, žiauriai prievartaujama savo paties vyro, paguodą randanti tik paprastuose dalykuose — fiziniame darbe, nuo šveitimo suskeldėjusių rankų skausme.

Kita vertus, ribotas pasaulio pažinimas, besaikis taisyklių taikymas ir sau, ir kitiems — kuria kalėjimą, iš kurio kas kas, o jaunas žmogus bet kuris stengsis ištrūkti. Bet tas ribotumas ir savo tiesos įsikibimas toks tvirtas, kad norom nenorom gąsdina — negali suvokti, kad jos dukrai reikia šuniuko: jis juk terš, plaukuos, kambary šunį laikyti?

Tiesia linija brėžiamas vienos moters gyvenimas ir charakteris, regis, net pačiai sau vienumoje nepasiduodant neprideramoms emocijoms ar svajonėms, ir nežinia kokiomis kreivėmis, elipsėmis ar dar nenusakomomis figūromis pildosi dukters Signės besiformuojanti asmenybė, kur nerimas, chaosas pats būdingiausias jos jausmas, net tėvui mirus verkia ne jo, bet kad jau tikrai nebegaus šuniuko.

Būdama vienuolikos, ji perskaitė knygą “Ne tokia kaip kitos“. Tai tapo jai paguoda, nes jau tada ji jautėsi ne tokia kaip visos mergaitės.
Signės begalinis dievobaimingumas, Biblijos ir Tomo a Kempinso studijos — visa tai buvo savotiškas užkalbėjimas. Kad papirktų Dievą. Ir įtikėtų beviltiška viltimi, jog vieną gražią dieną ji taps tokia nuoširdžiai tikinčia, atsidavusia krikščione, kad liausis bijojusi Mirties. Taps labai dievobaimingu žmogumi, tikinčiu, jog po mirties paklius į dangų, kuriame nesama nei negalios, nei skausmo: kad nebebijos numirti. p.299

Šitą dalį skaitant jau ne smalsumas veda versti puslapį po puslapio — tarsi pareiga nueiti iki galo. Nuobodis, neįdomi kalba — žurnalistinė, tarsi pasakojamos istorijos moteriškuose ar psichologiniuose žurnaluose — realistinė, natūralistinė kūrinio pateikimo maniera, na taip, atskleidžiant moters psichologiją, kas turbūt pažangu, nauja buvo dvidešimto a. viduryje, nenuneigsi, bet ne itin įdomu šiuo metu, greičiau nuobodu — stilius ne meninis, rasti kokį nors palyginimą ar šiaip kad ir nepribloškiantį tropą, bet sustabdantį, priverčiantį aiktelėti, gėrėtis — neįmanu. Sausa, paprasta, elementaru, nuoseklu.

Vertinimas: 3,8/5