Žagrakalytė, Agnė. Klara: bande dessine: [romanas] / Agnė Žagrakalytė. — Vilnius: Tyto alba, 2014. — 151 p.

Iš anotacijos: Agnė Žagrakalytė — viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių rašytojų. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius („Išteku“, 2003, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, 2008) ir romaną „Eigulio duktė: byla F 117″ (2013).
Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istorija. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tarsi komiksų pasaulyje — iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka jėga.

Ką ir besakyti, graži knyga. Labai grraži: laisvumu, impulsyvumu, gyvumu, žaidybine konstrukcija, netgi eklektika ir chaosu, tarsi gyvenimo nenuspėjamumas, apie oligofrenę mergaitę suštrichuota itin tipiškai lietuviška istorija, gyvenimas be logikos — noliu to, nenoliu ano — bėgant pačiai nuo savęs, gal nuo beprotybės sukurtų siaubų, vis ištrinant, išsitrinant ir bandant iš naujo: ai, gal taip, gal anaip, ai, viena pabaiga, antra ir t.t. Klara, Klarytė, Klarutė negali stovėti vietoje, negali piešti ir piešti, betgi tik bėgti ir bėgti, nuo praeities į ateitį, nuo ateities į praeitį, per kalnus, šalis, miestus, bungalus.

Nusakyti kūrinio problemą, idėją turbūt neįmanu, nes viskas paviršiai: skaudūs, komiški, džiaugsmingi, pavojingi — trina bet kokį gilinimąsi ar prasmės galimumą, tiesiog metama frazė, jei skaitytojui pavyksta ją sugauti, tai pavyks ir žaisti bendrą žaidimą — interpretuoti, padaryti save tarsi veikėju, taip pat tarsi kūrėju, tai kas kad fiktyviu, bet, svarbiausia, aktyviu, neužmiegančiu, knygą rankoje laikant. Be to, tai žaidimas užrištomis akimis, jokia logika negalioja, neįspėsi, kokia kita frazė bus mesta, kokia kryptimi Klara žirglios, pakils ir skris virš kokių Ardėnų ar kris, susigūrins ir riogsos kur nors kiek nors.

Taigi kas ta Klara, žergianti per pasaulį mergaitė? Realusis Klaros gyvenimas ir kuriamas komiksinis persipina, tarsi stumdo vienas kitą, konkuruoja, protagonistė karštligiškai blaškosi erdvėse (kaimas, Suomija, Antverpenas, Briuselis, Lahemas, Ardėnai…) ir laike (praeities — kaimas, mokykla, dabarties — žūtbūt sukurti komiksą, realizuoti save, ateities — kur bėgi, Klara?)

Ji ir yra bet kas. Telieka susigalvoti vardą, ištiesti tą vardą delne šuniui apuostyti, o kai tas liūdnas gyvulys sausa nosim pažvelgs jai į akis ir įlaižys naują vardą į delno linijas, ji nubrauks seiles į suknelės pamušalą ir glostys viršugalvį, stebėdama, ar patinka, atsargiai pakasys paausius, paglamonės kauburėlį pakaušyje. Atsigręš į balsą, jau gręšis šypsodama, žengs prie moters, abiem rankom lazdos įsirėmusios, balsai bus aiškūs, bet čia pat susigers į durpėtą kiemo žemę. p.29

Tipiška prasigėrusio lietuviško kaimo atstovė: su nepažintu tėvu, lyg iš penkto laikraščių puslapio ištrauktu ir uždusintu grūdais užpilant, su pabėgusia motina, su spirgais užtepta rieke, (net Sibire, sako, lietuvių siuntiniai skyrėsi nuo kitų būtent spirgais), virtuvės kampe užraugtų burokėlių kibiru, su vandenin pamirkyta duona, storai cukrum apibarstyta, o dar „visi šitam pasaulyje žinom, kad krautuvėse būna tik alaus bambalių, daugiau nieko“ p.53, pagaliau kaip našlaitė atiduota į artimiausią oligofrenų mokymosi įstaigą.

Ir dėl visko kalta, aišku, ne Klara, vedama impulsų, proto taigi nėra, dėl visko visko kalta geltona mafiozo mergos kasa, ūkinis muilas ir žibalas.

Autorės, kritikų pasisakymuose pabrėžiama, kad knygoje nieko lietuviško, nei pievų, nei pelkių, tik kad kilmė Klaros, o ir socialumo jokio: gal ir nereikia dešimčių tomų tam prirašyti, kelios itin stiprios, jau kad rėžtos, tai rėžtos autorės frazės atskleidžia daugiau ir taikliau negu kitų šimtai puslapių, nusako ir tapatybę, ir tam tikrą atmosferą — skurdo, apleistumo, nesaugumo. Taip, be abejo, tai ne Žemaitės laikų lietuvaitė, netgi ne tarybmečio, bet tipiška dvidešimt pirmojo amžiaus tai tikrai: persekiojama, vežama, važiuojanti, išnaudojama, nes našlaitė, bandanti, bandanti, krentanti, bėganti bet kur, bet kaip, negeidžianti indus plauti — tik keliauti, puoštis, mylėti, na, dar išgarsėti pačiu pačiausiu komiksu, „aš svajoju kada nors nupiešti šedevrą, tokį bande dessinee, kurį vartydami žmonės verktų ir juoktųsi, ir akys jų plėstųsi ir žaižaruotų pačia gražiausia man nuostaba“ p.39, papuolanti į narkotikų pinkles, Karlas į jos glėbį ar ji į Karlo — viskas vitališkai, gyvai, pirmapradiškai, netgi romiai, nekaltai. Oligofreniškai. Nežinau nė vieno lietuviško kūrinio, kur taip vykusiai ir sugestyviai būtų pavaizduota sutrikusio, be loginio mąstymo žmogaus blaškymasis.

Tik vienas bet… Patriarcho ruduo… Klara konkuruoja su autore, regis, dažnokai net vietomis jos susikeičia, norėdamos viena iš kitos pasišaipyti. Ir pasipriešinti.

Tokia nelogiška veikėja itin tinkama pasirinktam automatiniam išsirašymui: štrichuojant, šokinėjant, fragmentuojant, čia paberiant lyg komiksą (ar neturėtų būti nuosekli įvykių eiga?), lyg kompiuterinį žaidimą, o gal baisią pasaką — su daugybe mažybinių žodelyčių, vargo, skriaudų ir ieškojimų, daug archaiškumų, folklorinių motyvų:

Močiute, aš labai labai noriu valgyt, aš taip noriu valgyt, kad akyse temsta, močiute, močiutėle, močiutėlyte, močiutėlytėlaite, mano širdele, duok man valgyt. p.52
druskos žiupsneliuką ir susiberk po liežuviu, ir išsities kojos, vėl vaikščiot galėsi, mano mergele rūtele, mano aukso spurgeli, vėl vaikščiot visur galėsi pakiemiais.

Varna ant stogo raudonam vakare, ryški it juoda rankenėlė prie dangaus durelių p. 36

Aš irgi tavęs pasiilgau. Mes visos geriausios pasauly senutės, labai tave mylime, Klara, bet mes seniai jau išslydome tau iš rankų, muiluotos ir slidžios, švarios tvarkingos senutės, baltos, net peršviečiamos, visai išsisklaidančios, kvepiančios žagarėliais. p. 36

…laisvai drimblinėjantis po miestą mafiozas bastosi kaip niekur nieko, grobia ir ėda mergaites, auga pukšėdamas kaip ant mielių, užauga didelis kaip slibinas, ir niekas negali jo įveikti, ietys suzmenga ir lieka nuknebusios styroti… p.76

Laiminga triguba Klara bėga pasišokėdama žydinčiomis pievomis, tik žiūri — ogi Karlas ant balto žirgo, ant vieno iš balčiausių Lipicos ristūnų sėdi. p.134

Taigi kokio žanro kūrinys: komiksas, pasaka, kompiuterinis žaidimas? Proza, poema…? O kas žino: Klara sako vienaip,bet Klarytė ir Klarutė cypia kitaip, vadinas, gali būti bet kas (ir vėl lietuviškumo detalė, pasikartojanti, beje, ne kartą): : “Bet juk mes lietuvės, o lietuviai nemoka rašyti romanų, niekada nemokėjo ir nemokės, jie visą savo gyvenimą rašo vieną ilgą eilėraštį, taškas, taigi moki šitą lietuvių taisyklę, ilgai mokeisi, Klara,“ — sako Klarutė. p. 128
Bet kartu tai ir pasišaipymas, atmetimas tų liaudiškumų, sentimentų, gal net spjūvis į juos iš europietiškų bungalų, ironiška ir šaipi Klara, neaišku kratosi tos liaudiškos mergaitės, smaugia ją vis smaugia ar tik slapsto pasimetusias, nepaklūstančias, vis bėgančias savąsias: Klarą, Klarutę, Klarytę.

Panašiai išskydęs, nepibrėžtas, be aiškios tapatybės ir Klaras:

Čia jis — našlaitėlis, albanų berniukas, čia — pediatrės ir teisininko sūnus…
Klaras jaunas, stiprus ir greitas, jam reikia automobilio, buto, babkių, baltų kostiumų, auksinių grandžių, kvepalų, briliantino — juk visko jaunam žmogui reikia ir norisi. p. 92

O gal dabartinis žmogus iš tikrųjų negeba susigaudyti, kas jis ir kada, koks ir kodėl — nes, perfrazuojant — šoka, piešia, bėga ir bėga, nes alkanas ir alkanas, kaip Klara Naali, vargšė našlaitė su kulkosvaidžiu?

Visi veikėjai kalba ta pačia intonacija: ir Klara, ir madam Petčeva, ir Klaras, ir senelė, ir Klarutė — tai galima traktuoti ir kaip protagonistės galimus likimus laike ir tam tikrose erdvėse: kuo bus Klarutė, jei bus narkotikų pardavėja? kuo būtų likusi su raugintu buroku rankoje ir spirgų rieke, jeigu būtų nepabėgusi iš kaimo? o kuo bus, jei gyvens vidutiniškai, maždaug normaliai — tfu, Petčeva? Pagaliau Klaros yra trys, kas gali tiek sugaudyti ir pažinti, juolab apibūdinti? Nee, pačiai Klarai Klarą perprasti neįmanu.

Neaprašinėti ar interpretuoti „Klarą“ reikia — skaityti. Skaityti skaityti, deklamuoti ar piešti, vėl garsiai skaityti ir tyliai, vaidinti, nuo pradžios, galo, per vidurį… Mėgautis, gėrėtis, stebėtis — kokia raiška, fantazija, žodžio jėga! — šokiruotis, piktintis, būtinai juoktis, galima ir verkšlenti, pagaliau atlaidžiau žvelgti į savas savyje spurdančias Klaras.

Klara baigė savo B. D. kontūrus, dabar Klarai viskas čia aišku. Lėtai spalvina jau nudžiūvusius ir sukietėjusius charakterius, spalvina užsimiršusi, prikandusi lūpą, spalvina metus, dešimt, spalvina ir spalvina dabar Klara. p. 122

Vertinimas: 4,4/ 5

P.s. Ir tuoj pat galima viską atvirkščiai apversti: tik ką nučiupusi vienu ypu perskaičiau J.Barnes „Gyvenimo lygmenis“ ir norom nenorom, ooo spaudžia mintis… ir išsprūsta: o ką pasiimi iš “Klaros“? Ar ne per didelė prabanga putoti putoti it šampanui, geram, skaniam, bet… bet girtas gal ir tapsi, o daugiau? Ką pasiimti, ką prisiminti?