Šaltenis, Saulius. Žydų karalaitės dienoraštis: romanas/ Saulius Šaltenis. – V.: Tyto alba, 2015. – 150 p.

Anotacija: „Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi laimingai, nors aplink tiek sužvėrėjimų, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.

Gražūs, tvarkingi, išsipuošę, pasitempę, dvasingais veidais, švytinčiomis akimis jauni žmonės: Milda, žirniukais nusėta suknele, ir Vladas, baltais marškiniais, susišukavęs, nusiskutęs, stovi prie mišku iš visų pusių supamo namo, prie spalvotos verandos, prie laiptelių, ant kurių guli kiškis – gyvas – negyvas? nesvarbu, nes ten dar ir pridergta (antrame plane) – prie šiek tiek pasvirusio namo, nusmukusiu pamatu, lyg kas slapta pasikasė, jog nuverstų jų laimingą gyvenimą, bet vis tiek su užuolaidėlėmis, rūkstančiu kaminu ir – svarbiausia, atviromis durimis: MANO DURYS ATVIROS. A… Už atvirų durų visai neišsipuošę, visai neelegantiški – prasčiokai žydai, išsidrėbę, ėdantys, trupinantys, mostaguojantys, rėkiantys, gašluojantys. Paveikslas. A… svarbiausia: mergaitė: graži graži, skaisti, šviesi, išsipuošusi, tikra karalaitė – laiminga, besišypsanti, su sąsiuviniu ir pieštuku rankose, dar švilpuku. Ne, bet ji ne prie namo – ji toliau, proskynoje ant prabangios su moters galva sofos Izoldos, visai šalia kelio, kuriuo eina visokie: žydų pulkai, šonais, iš paskos su automatais, mergaitės išsižergusios, vežimai važiuoja, pakrauti ir daiktų nulikusių, ir kūnų, kapsinčių lašais ant akmenų, lapė šmėkštelinti ir t.t. Daug visko tame paveiksle, tame kelyje, knygoje. O virš visko – ne debesys, ne saulė, ne mėnulis – žydų saulė, bet išmatų kibiras skraidžiojantis, dvokiantis, irgi varvantis – ne krauju. O gal ir krauju. Viskas viename daikte, susipynę, susilietę, sumišę. Spalvos, figūros, štrichai, o paveiksle dar ir paveiksliukas: mažytukai mažytukai, visai nykštukėliai žydukai, taigi nematomi, palapinėje Hitleris per smilkinį kaiščiu prikaltas, o dar ir Stalinas… dar nenupieštas, o centre didelė didelė graži karalaitė. Dar paveiksle paveiksliukas – didelis Stalinas su moterišku švarku, kaip tikra motina visų savo vaikų centre, susiglamžęs, deja, nuo sarkastiško jauno mokytojo juoko, nuo jo vėliavos – Mildos glėbyje plevėsuojančios, nuo anos Lietuvos muilo kvapo, nuo…

Knyga plonytė, o joje istorija – kintanti, kunkuliuojanti, valstybė perkrikštijama, atkrikštijama ir vėl, veikėjai – kokių tik nori, nors samčiu semk – teigiamų, neigiamų, gyvų, mirusių, lietuvių, žydų, rusų, nužudytų, žudikų – visokių visokių – mišrainė, su pasirinkimų, prisitaikymų, pasinaudojimų, atsiribojimų padažais.

Bet vos pradėjus skaityti pradedi galvoti, kad čia adaptacija, net kelis kartus atsivertusi patikrinau įspaustus indeksus, ar ne paaugliams skirta, labai priminė tremtinių gyvenimą imituojančią „Tarp pilkų debesų“. Dirbtinumu. Negyvybe. Netikrumu. Viskas parašyta tarsi taip, kaip pridera, norint prezentuoti Tėvynę ir tautą, žmones ir reiškinius sudėliojant į atitinkamus stalčiukus: tokie, anokie, taip, ne, aha. Struktūruota kaip scenos kūrinys: su ryškiais išplėstomis remarkomis perteikiamais vietų ir žmonių aprašymais, su idėjas generuojančiais dialogais, įvestomis, nuolat kartojamomis, kartais iki neskanumo (sofa Izolda) detalėmis – simboliais, kurie tarnauja ne tik vizualumui pagyvinti, bet ir tam tikros minties įtvirtinimui. Trūksta natūraliai tekančio pasakojimo: lakoniški, bet labai nuobodūs – veiksnys, tarinys, tarinys, veiksnys – sakiniai daugiau konstatuoja ir apibūdina, o ne pasakoja. Toks skaitymas darosi monotoniškas, nuobodus ir per paprastas, atrodo, tarsi adaptuotas ar prastai išverstas.

Veikėjai statiški, nepanašūs į gyvus žmones – abejojančius, klystančius, reflektuojančius, gyvenančius – jie idėjos nešėjai, kokie pasirodo kūrinyje, tokie ir pabaigoje išnyksta, nepakeitę nei požiūrių, nei įsitikinimų, nors juos istorija apdoroja ir lamdo, niokoja, bando.

Humanizmo, idealizmo, meilės, inteligencijos įkūnytojas – mokytojas Vladas Jomantas. Jame visos teigiamos savybės tarsi su krauju atėję, savaime egzistuojančios, įgimtos: jau senelis, pulkininkas, gydytojas, stengęsis kataklizmuose tiesiog prasmingai gyventi (tobulinti Biblijos vertimą) suimtas ir miręs trečią dieną vagone iš troškulio, paradoksas, „kai Lietuvoje šitiek vandens“ buvo žmoniškumo pavyzdys. Tai ir, atslinkus sužeistai žydaitei, nereikia net reflektuoti, kaip kas, savaime aišku – mergaitė apgaubiama meile ir rūpesčiu, tampa tarsi jų dukra.

Bet individualus mokytojo pasirinkimas – nuošalė, ne egzistuoti – gyventi, mylėti „kas bebūtų, prisiekiu… – sako mokytojas Vladas. – Ne, aš tiesiog žinau. Pamatysi, mes nugyvensim labai laimingą ir ilgą gyvenimą. p.15. Nuošalėje, pakelėje, nors keliu varomi pulkai žydų, nors miške girdėti ginklų kukavimas, nors miške ne tik grybautojai vaikšto… Kuo toliau nuo visokių dramų. Ir kryžkelėje besiblaškančiam paaugliui Gediminui jis kalba senelio žodžiais:

Mano senelis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, pasakytų: tai ne mūsų karas, Gediminai… Ne dėl Tėvynės Lietuvos laisvės… Čia tik du bepročiai kraugeriai, vienas už kitą geresnis, pikčiausi Lietuvos priešai, Hitleris ir Stalinas, susikibo. Neguldyk, pasakytų, už juos galvos, – bet jis mirė gyvuliniam vagone nuo karščio ir troškulio, ir negali tau patarti. p. 74

Nuošalė pasirodo irgi netinkama meilės lizdeliui sukti, DURYS ATVIROS – pozicija, kai dramos pačios tarsi savaime srūva į jaukų, šiltą, humanišką namelį. Drama viena po kitos eina ir eina. Povestuvinę naktį – sužeista žydaitė, Kalėdų naktį – žydų pulkelis, netrukus – žydų medžiotojai, o vėliau – raudonarmiečiai. Kai pasirodo žydų pulkas, persimetimas žodžiais dėl pavojų, savų galimybių: išmaitinti, paslėpti – tarp Mildos ir Vlado įvyksta, bet į didesnius svarstymus, o ir vėliau į apgalvojimus neišauga: jie juk žmonės, o Vladas juk pasakė: MANO DURYS ATVIROS.

Mokytojo gerumas neišsenkantis, nekeršijantis, nepliūpsintis pykčiu, net kyla mintis nejučiom: o ne žydus su žydais toje slėptuvėje vertėjo susodinti, kad tarpusavyje rietųsi, o raudonąjį, vokiškąjį, žydiškąjį ar dar kokį ir tada leisti nekintačiam Vlado gerumui generuoti išradingumą. Išeinančiam miškan pas brolį, kuris ištrėmė Vlado senelį, Icikui jis tepasako.

– Saugok save, būk atsargus… Dvoira, tavo mylimoji, tavęs lauks… O tavo brolis nebuvo pats blogiausias. Dar drovėjosi – nelengvas darbas tremti. Jis ir Levinsonus ištrėmė. Blogiausiai elgėsi kiti komunistai. Ypač sužvėrėjęs lietuvis Bradauskas su Ragožinu. p. 87

Tokia pati ir Milda – meilės deivė – alsuojanti grožiu, meile ir gerumu.

Savęs ir savo pažiūrų Vladas neišduoda ir kankinamas, o vėliau ant kelio tiesiog žudomas – dėl žydų aukso.

Svarbiausia nepasiduoti baimei. Žinai, ką aš darydavau, kai užmaudavo kibirą ir laukdavau, kada pagaliau tvos pagaliu? Jie sakydavo: mes dabar tau, užkietėjęs pianiste, paskambinsim, jei nenori kalbėti. Aš tada pats mintyse imdavau labai garsiai… labai garsiai skambinti savo muziką… Vis galvodavau apie brangiausius dalykus, galvodavau, kaip aš namuose skambinu ir skambinu stebuklingą Elizos muziką, o mano deivės taškosi ir vis atgimsta. Jie daužė, galva šokinėdavo, o aš tyčia garsiai sau grojau ir grojau, grojau ir grojau… Ir dabar nesustoju… p. 125

Bet vis dėlto Vladas suvokia, kad ir pašalėje meilei nėra vietos, suvokia, kad vienintelis kelias – pabėgimas, kur šilta, jūra, saulė… Tik per vėlai, vidurio kelias, deja, nepasiteisina.

Taigi Milda ir Vladas pavaizduoti kaip tipiški lietuvių literatūroje įprasti inteligentai: romantikai, tikintys žmogiškosiomis ir dieviškosiomis vertybėmis, netgi gerokai atitrūkę nuo realybės: jeigu nieko blogo nedarysime, tai ir blogis aplenks, tikintys, kad karas – ne jų, jie – ne karo.

Vieniša, tik su sofa Izolda atvirai bendravusi netgi geraisiais laikais, žydaitė Estera Levinsonaitė, užgošta gražuolės sesers Lėjos, net tai esant jau mirusiai, iš karto atsiliepia į Mildos meilę ir skleidžiamą šilumą ir noriai pradeda savo tapatybės keitimo kelionę iš žydaitės į lietuvaitę, iš Esteros į Elizą:

Lėjos nebėra, tėvelių nebėra, Esteros irgi nebėra… Estera duobėj su Lėja. Aš Eliza, kita mergaitė. Aš deivė ir Milda deivė… Meilės deivė… Aš karalaitė. p.46

Ji bando iš naujo dėlioti save ir susivokti aplinkoje:

Rachelė kaip išprotėjusi kalba apie meilę Žydų Tėvynės erec – Israel. Icikas labiau myli Sovietų Sąjungą, Raudonąją armiją ir Staliną. Kartais visiškai susipainioju, nebežinau, kas aš dabar esu. Bet aš myliu Lietuvą. Tačiau kai prisimenu mamą, tėvelį, seserį, tada irgi tarytum pajaučiu meilę Rachelės erec – Israel. Tačiau mano Tėvynė yra Milda, Milda, Milda!!!!! p.70

Ji prisisega net hitlerjugendo mergaičių dovanotą ženkliuką žydų medžiotojams įsiveržus į namus, visiems sugeba būti mandagi, linksėti, prisistatinėti: aš Eliza, tiesiog puikiai vaidinti, ir net iškęsti, kai atsisveikindamas vokietis paglosto galvą ir pasako: „Būkit sveika, puikioji panele Eliza…“

Besislapstantys žydai jos nežavi, greičiau atstumia, jiems jaučia ne gailestį, pagarbą, dažniausiai – panieką.

Žydai ypač kontrastuoja su inteligentiškais, išlaikytais Milda, Vladu ir juos mėgdžiojančia Eliza. Jie vitališki, paprasti žmogeliai, tiesiog prasčiokai, besibarantys, besistumdantys, besidrabstantys vienas kitam įžeidžiais žodžiais, gašlūs, netramdantys žemų instinktų, godūs, net cukraus gabalėlis gali tapti riksmų priežastimi, kai tuo tarpu Milda ir Vladas taigi nuo savęs atitraukę kąsnį jiems atiduoda, net Eliza suvokia tą situacijos negražumą, kai žydės nei šį, nei tą apie jos sergančiai Mildai saugomą cukrų plepa, ji sako: „paimk tu, Rachele, mano cukrų.“p.76, taip išreikšdama visą savo panieką. Net jie patys pagarbiai nekalba apie savo tautą (Icikas Kaplanskis):

Noriu ir aš kariaut, negaliu sėdėt po žeme ir kiauras dienas klausytis, Rachele, tavo paskaitų apie Žydų Tėvynę ir žydų vienybę. Nėra vienybės. Negirdėjai, kaip žydų policininkai Baltarusijoje išmušė Ašmenos žydus? Žydų banditai man ne broliai. Jie man kaulus sulaužė… O Žydų Tėvynė žydams ir jų išsigelbėjimas yra tik Raudonoji armija, tik darbininkų ir valstiečių valstybė Sovietų Sąjunga… Ir Stalinas. p.86

Išmintimi, santūrumu ir supratimu, kad gerumas nėra savaiminė duotybė, už jį verta padėkoti išsiskiria vyriausiasis žydas Isakas Maiperis, tai jis pripažįsta ir garsiai pasako, kad dėl tokio žmogaus kaip mokytojas Vladas jo sūnus net Dievą iš naujo atrado, o atsisveikindamas atiduoda Vladui laikrodį.

Atsidėkoja vėliau ir Icikas Kaplanskis, užimantis aukštas pareigas, gelbėdamas iš sovietų arešto Vladą.
Kiti veikėjai lyg ir įvairūs, bet irgi statiški, jie generuoja kokią nors priskirtą jiems savybę, tai ir nesikeičia: blogį, išdavystes, tam tikrą išorinę kultūrą ar godumą, paleistuvystę teskleisdami.  Kolaborantai: Alantas, tapęs vokiečių kanceliarijos darbuotoju, teisinasi: „Žydams jau mes negalim niekuo padėti“ p. 33, vėliau kolaboravimu apkaltinęs ir Vladą, kaip iniciatorių dar; įvesta agresyvi, Elizos atpažinta dvigubo ar trigubo išdaviko figūra – ilgšio vyriškio, vedusio žydus šaudyti, vėliau raudonųjų perrengto ir infiltruoto į partizanų gretas ir pagaliau nužudžiusio humanistą mokytoją Vladą ir ištransliavusio pačią ciniškiausią mintį, banaliausią blogį:

Rugius sunkiau su dalgiu kirst, o čia tik paspaudi gaiduką ir… Aš paprastas žmogus, nieko prieš žydus neturiu… Vesiu moterį, susilauksim vaikų. Kad ir kokią žydę, dabar juk daug našlių… Mylėsiu, rūpinsiuos, bet man pradžiai verkiant reikia aukso, o žmonės žino, kad jums, ponas mokytojau, dėkingi žydai gerai atsidėkojo. Va, ir laikrodėlį kokį nešiojatės. p.136

Klebonas Riaugė, bandęs kreiptis į vokiečių vyresnybę, negalėjęs abejingai žiūrėti į žydų naikinimą, švysteli epizodiškai, nieko nelaimėjęs, bet ir nepersivertęs į blogį. Elizą įsimylėjęs vaikinukas Gediminas, vis kryžkelėje, vis galvojantis prie kurių šlietis, mokytojo paprotintas nenueina su vokiečiais, o tapęs partizanu, nušautas ir nudrėbtas aikštėje, taip ir nesumedžiojęs vis miške šmėžuojančios lapės.

Laisvo elgesio moterys, apsigyvenę Levinsonų namuose, iš esmės niekam lyg ir nedarančios nieko blogo, tik mimikruojančios – tai vokiečių meilužės, tai komunistų… Vokiečiai, vykdantys agresyvią antižydišką politiką,  parodyti kaip išoriškai patrauklūs, mandagūs, tvarkingi, net „išlygina koja kareivių batų nustumtą į šoną grindų kilimėlį“, rusai – apšepę, smirdintys, alkani, viską niokojantys, teršiantys, draskantys knygas, atvirkščiai pridergia ant laiptų.

Mergaitę išsilietuvinti, atsiminti ir garsiai surikti, kad ji ne Eliza, kad ji žydė Estera, priverčia tik tardantys, prievartaujantys, besityčiojantys tarybiniai, metantys ir itin cinišką frazę:

– Mažai dar jų iššaudė, – murma leitenantas Gubkinas. – Och, ta žydų veislė… Paprastam rusui jau visai ant sprando… p.144

Apie abejingą, iškreiptą tarybinį požiūrį į žydų likimą išsako ir žudynių vietoje pastatytas paminklas:

Pro pušų kamienus aikštelėje su sena gudobele boluoja kalkėm nubalintas paminklėlis su raudona žvaigžde ir geltonu pjautuvu ir kūju.
– Ten Lėja, – rodo Eliza ir klausia: – Ar užrašyta, kad ten ir Lėja?
– Ne, – sako Milda. – Kartą buvau ten nuėjus pažiūrėt… Ten nėra žydų, visi paversti sovietiniais piliečiais. Jokio žydiško užrašo, tik raudona žvaigždė. p.145

Knygoje paliestos itin istoriškai ir žmogiškai svarbios problemos, akcentuojama individualaus pasirinkimo svarba, nors kartu parodomas ir visiškas bejėgiškumas, gyvenimas kaip lošimas, faktiškai užrištomis akimis, nuspėjant, deja, kad bet kokiu atveju baigsis blogai, kaip besielgtum, įsigalint vienam ar jį pakeičiant kitam režimui. Meilė – kaip svarbiausia vertybė net ir baisiausių kataklizmų metu, vienintelė išlaikanti egzaminą, nesunaikinama ir nepaperkama. Bet… tai konstatavimai. Knygai trūksta gyvybės, veikėjams psichologinio įtikinamumo ir tikrumo, jie tiesiog nedaug skiriasi nuo pagrindinio simbolio – Izoldos.

Vertinimas: 3,5/5