Stepnova, Marina Lvovna. Italų pamokos: romanas/M. Stepnova; iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 269 p.

Tai antrasis M. Stepnovos romanas lietuvių kalba. Be jokios abejonės, įdomu būtų paskaityti ir kitą autorės kūrybą. Bet ir tarp šių dviejų kūrinių galima vesti tam tikras paraleles: ta pati laimės formulė, siekiamybė, kiek neįprasta šiems laikams – meilė ir paprastas gyvenimas virš visko: karjeros, genialumo, garbės, vertinimo, aukštinimo, pinigų. Taip išvardijus skamba gan absurdiškai. Bet „Italų pamokų“ protagonistas, gabus, talentingas, vertinamas gydytojas, tarsi bodisi ir savo sėkminga karjera, pacientų pelnyta pagarba, o susidūręs su savąja pasija, svajoja apie gamtos idilę, ramybę ir meilę, pastarosios netekęs, vis tiek renkasi numatytąjį gyvenimo būdo variantą kaip vienintelį. Kita vertus, pabaiga – tarsi veikėjo išbandymas, ar praradęs tai, kas svarbiausia, nepasielgs kaip Ana Karenina? Ir palikta atvira, ne visai aiški, galima suprasti tiesiogiai: Ogariovas pjauna žolę ir mato vizijose Malią. Arba mistiškąja: patekimas į amžinąjį rojų, kur jau abu veikėjai mirę susitinka.

Iškėlusi žmogaus išlaisvėjimo problemą, autorė tarsi parodo ir kelią, galimybę netgi tokiam komplikuotam asmeniui kaip Ogariovas (su nešiojama kalte dėl nužudyto paauglio) – meilė. Bet ta laisvė, meilė ateina iš beprotybės. Ar laimingas gali būti tik toks žmogus? Ir pati pabaiga:

Tai tu rusas, ar ką?

<…> Ne. Ne rusas, atsakė jis chocholams ir tik dabar suprato, koks jis visiškai, absoliučiai laimingas.

Jau nebe. Dabar – tik žmogus. p. 269

Autorė, matyt, sąmoningai palieka tam tikrų mįslių: kiekvieno skaitytojo pasvarstymams ir individualiam suvokimui tiek žmogiškosios laimės, tiek laisvės, tapatumo, gyvenimo prasmės: („Iš Malios liko tik baklava“).

„Lazario moteryse“ genialumas veik tapatinamas su nelaisve, nors ir atveria daug kur, kitiems nematomas duris, galimybes, bet irgi netenkina pilnai. Bombų kūrėjo Lazario. O Lidočka ne tik kad netrokšta tapti prima balerina – nuolat galvoja, kaip to išvengti ir susisukti jaukų lizdelį su paprastu žmogumi, gaminti valgyti, tvarkytis buitį, būti elementariausia moterimi, kokiai nebūtini jokie nei Dievo, nei gamtos apdovanojimai, gal net ypatingos pastangos, tiesiog gauti tai, ką visi mirtingieji savaime turi. Kontraversiškąjį genijų Lazarį, valdomą mokslo aistrų ir atradimų, nušvitimo akimirkos ištinka, ko gero, susidūrus su jam reikšmingomis moterimis.

Kitas abiems romanams būdingas bruožas, manyčiau, kaip apskritai rusiškajai prozai (Dostojevskiui, netgi Pasternakui, neseniai skaitytam Nosovui, taip, tiesa, Vodolazkino „Lauras“, šiuo atveju itin tinkamas lyginimui, nes protagonistas gydytojas, tik dėl kaltės bandąs absoliučiai savęs išsižadėti: ir sielos, ir kūno) – veikėjus valdančios pasijos: meilės, kančios, didybės, beprotybės, galima sakyti, įvairiausios, ta perteklinė jausmų paletė suteikia jiems ne tik išskirtinumo, bet ir ryškumo, įsimintinumo. Netgi pykčio, neapykantos, kurios perteklius, regis, jau jau sunaikins ne tik dvasią veikėjo, bet ir patį kūną (Ogariovo, Anos tėvų istorijos). Netekęs aistros, veikėjas tarsi nustoja egzistavęs, jeigu jame nėra tų perteklinių jausmų, plius terpės jiems reikštis visiškai neįdomus tampa ir pačiai autorei, taip lieka neužbaigta Anos likimo linija: baigėsi santykiai, personažas pamirštamas, jis nenumarinamas, nenudangojamas, nesivarginama perkelti į kitą šalį ar žemyną, tiesiog pamirštamas. Pats kaltės jausmas, privertęs tapti Ogariovą gydytoju toks, tarsi iš Dostojevskio tradicijos – išdidintas, sureikšmintas, paprastai tariant išpūstas, armijoje nušautas niekuo dėtas vaikinas jam neleidžia gyventi, verčia rinktis sprendimus (tapti gydytoju), kurie net sėkmės atveju ne pasitenkinimą neša – bodėjimąsi. Bet, kita vertus, iš Ogariovo gyvenimo visiškai nepanašu, kad jis aukotųsi: dirba ten, kur daugiau moka, moteris – dėl patogumo, pasibodint, kad nemylima, bet užtai mylinti, besirūpinanti, atsidavusi – įsipaišo į šiuolaikinio materialiai gebančio tvarkytis žmogaus gretas. Tik kad pasitenkinimo tarsi nejaučia. O čia jau, ko gero, ne kaltės jausmo įtaka, gal prigimtinis defektas:

Tai buvo asmenybės defektas, žinoma. Galimas daiktas, įgimtas. Galimas daiktas, tiesiog keistuoliškas valios nukrypimas, nelaukta brangaus tėvo dovana, bet Ogariovas per visą gyvenimą taip ir neišmoko prisiderinti prie sistemos. Tiesiog nežinojo kaip. Nesuvokė. Ir niekada nesuprato. Todėl ir liko paprastas daktaras, pastebimas tik tų, kuriems iš tiesų blogai. p. 45

„Italų pamokos“ siužeto požiūriu – protagonisto ir su juo susijusių asmenų: tėvų, moterų biografiniai portretai, psichologiškai pagrindžiant vienokių ar kitokių pasirinkimų, charakterių susiformavimų kryptis, ir, kas, taipogi būdinga abiems romanams ir suteikia jiems savitą koloritą, platus ir spalvingas, įsimintinas socialinis, politinis, buitinis kontekstas, kuriame atsidūrę pasijų valdomi veikėjai jau savaime provokuoja savyje vidinį konfliktą: jie nelinkę prisitaikyti, bet nelinkę ir kovoti. Taigi verda, kunkuliuoja, o išeitį mato asmeninėje laimėje.

Trys siužetinės linijos: trijų defektuotųjų gyvenimo ir meilės istorijos. Ogariovo, užaugusio konfliktinėje, patriarchalinėje šeimoje, kur tėvas – dievas, o motina – ne moteris, tarnaitė, pažemintoji (kad ir kaip M. Stepnova teigtų Tolstojų, o Dostojevskį kritikuotų, skaitant taip ir norisi sušukti vieną ar kitą būtent jo frazę) ir nuskriaustoji. Bręsdamas Ogariovas patiria dvigubus jausmus: neapykantą tėvui ir stiprų gailestį (tokį, nuo kurio gaila savęs) motinai, pats, deja, nebūdamas meilės, svarbiausiuoju objektu nei vienam, nei kitam, motina pirmiausia stengiasi įtikti ir patarnauti savajam stabui, o, tėvas auklėja, šaiposi, kritikuoja, bet, kai Ogariovas pamato savo tėvą kapinėse per mamos laidotuves glostantį dukrą iš kitos moters, supranta – jo, kaip sūnaus, niekada nemylėjo. Ir ne dėl to, kad negebėjo – nemylėjo.

Realybė jam našta ir kančia. Knygos, skaitymas leidžia pabėgti nuo kitų ir savęs, pažinti kitokias emocijas ir pasaulius, kai Malia paklausia, kuo gi noretų būti, Ogariovo atsakymas – skaityti knygas.

Dar viena defektuotoji – Ana, Antoška, trylika metų išbuvusi Ogariovo žmona, beprotiškai jo norėjusi, mylėjusi, stengusis įtikti, nes… jis gydytojas, ko negebėjo pasiekti pati, svajojusi nuo vaikystės. Jų šeimos modelis – švelniau, bet vis dėlto atkartoja Ogariovo šeimos filosofiją: vyras – dievas, žmona – patarnautoja. Ana augusi irgi disharmoniškoje šeimoje, tik patyrusi meilės ne trūkumą, bet perteklių, kuris, beje, ją slėgęs. Jos defektas – matyti ir jausti psichikos ligonius – traukė ir kreipė ta pačia kryptimi – medicinos. Netapusi gydytoja, vis dėlto gebėjo įsitraukti į medicininę veiklą, tapti registratore ir vykdyti labai jau savotišką misiją – ginti gydytojus ir įstaigą nuo bepročių.

Trečioji veikėja Malia nešioja beprotybės defektą, tik jo niekas nepastebi – Antoška likimą lėmusias dienas serga, nesulaiko Malios, o Ogariovas, talentingas, patyręs gydytojas, įvardija jį kaip laisvę – imponuojantį, traukiantį, pavergiantį jį. Net jos nieko neveikimas, siekimas tiesiog gyventi, keliauti – žavintis, neįprastas.

Stepnova siužeto atžvilgiu sukuria žiaurią melodramą, kaip rusų spaudoje įvardinta – veikėją tarp serialinio Hauso ir Živagos. Logiškai visi veikėjai ne visai realistiniai: Anos mistiniai regėjimai turbūt paimti iš rusiškojo folkloro, kur ir aiškiariagystės, o ir beprotybės kaip ypatingos žymės. Bet susieti su tikroviška aplinka, buitimi jie įtikina, atrodo, absoliučiai įmanomi.

Bet visa esmė, aišku, ne siužete, ne charakterių ypatumuose, vienokių ar kitokių problemų kėlime – sprendime. Stiliuje. Tarp prozos ir poezijos. Vienas, keletas sakinių pasakoja, o toliau atskiri žodžiai tarsi teigia, pasako esmę, netuščiažodžiaujant, užtvirtinant. Sakinio, minties svoris sutelktas, regis, į būtiniausius, paprastai poetinei struktūrai būdingus žodžius. Išgryninta, išskobta nuo nereikalingų žodžių, bet itin vaizdžiai ir savitai panardinama į minties ir vaizdų neišmatuojamas platumas. Žodžio ir minties koncentracija. Pradėjus knygą tai stulbina, netgi sunkoka skaityti, vis bandai patikrinti kokia kalbos dalis – veiksmažodis, būdvardis, prieveiksmis eliminuotas iš sakinio, bet labai greit pripranti prie to šerdinio kalbėjimo ir stengiesi tirštu tekstu tarsi nepaspringti lyg per daug kietu ar stipriu maistu, be vandenėlio.

Koncentruota, itin turtinga, vaizdinga kalba, daug literatūrinių inkliuzų iš rusų literatūros, filmų, netgi galima sakyti veiksmas vyksta ir veikėjų gyvenimas rutuliojamas literatūrinio fono žaismėje. Ir malonu, kai cituojama, minima, atpažinti girdėtus dalykus, verčia pasidomėti negirdėtais, kas be ko, be paaiškinimų būtų turbūt neįmanu skaityti, netgi autorė išsako savo požiūrį į vieną ar kitą rašytoją ar kūrinį („Dostojevskio, beje, Ogariovas taip niekada ir nepamėgo, ypač jį erzino, kad šio nervingo autoriaus visi veikėjai rauda ir klūpo“ p. 34), o ir pati meilės istorija jėga, stiprybe, kraštutinumais – arba/arba tarsi savotiškai perkurta vyriškoji Anos Kareninos versija.

Nors kalba koncentruota, mintys, kad ir kokios svarbios – nenuoseklios, šokinėjančios – nuo smulkmenų: kainų įvardijimo iki citatų iš korifėjų šedevrų. Kartais, net plėtojant visai nereikšmingą mintį, autorė nuklysta į lankas, ko gero, visiškai nereikalingas, kurios galbūt suteikia kūriniui platesnį ir įvairesnį kontekstą, bet nei veikėjų charakteriams, nei keliamų idėjų, problemų atskleidimui jokio poveikio nedaro, atvirkščiai – blaško.

Pasakoti apie tokią knygą kaip „Italų pamokos“ beprasmiška: siužetas taigi banaliausias – gyvenimas ir meilė, vyriškis ir dvi moterys. Melodrama. Bet stilius, savitumas… rutuliojant veikėjų charakterius sutalpinama ir aprėpiama, regis, viskas: žmogiškumas, nužmogėjimas sovietinė Rusija ir šių dienų Maskva, skurdas, armija, liūdna buitis ir būtis, laimės stoka… Gyvenimas.

Tai knyga teikianti ypatingą skaitymo malonumą, atspindinti neeilinius rašytojos gebėjimus, intelektą ir mokėjimą žongliruoti žodžiais skirtingiausiose plotmėse: medicinos, istorijos, politikos, psichologijos…

Vertinimas: 4,9/5