Barauskaitė, Ugnė. Vieno žmogaus bohema: romanas/ U. Barauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 140 p.

Aha… Ką gi ir apie ką skaičiau? Tikras klaustukas, nors aiškių aiškiausiai parašyta „Vieno žmogaus bohema“, bet nei vieno, nei žmogaus, nei bohemos: būrelis moterėlių praklegančių Stambulo, Beiruto gatvėmis ir turguose, pasiūbuojančių pilvais, moterėlės – žmonės? na, kad nelabai – bent jau šioje knygoje – greičiau personos, nuolat verkiančios dėl vyrų, nemylinčių, mylinčių,  paliekančių, paliekamų, bet… esmė knygos, deja, vyrai. Bohema? O kur bohema? Alkoholis, seksas, kelionės – a priori paviršiais – įdomu, kodėl, netgi labai, nes galvoji, jau jau autorė ims ir išriš kažin kokią esmę? Kokią? Eikit velniop jūs, vyrai… Vėl ir vėl… Aišku, vyrai gerai, kelionės gerai, dienoraščiai gerai,  netgi romanas… O ką galima daugiau pasakyti apie perskaitytus padrikus moteriškus dienoraščius? Tai beveik norėjimas kažką įvardyti – taisyklę, išvadą, gyvenimo patirtį, bet ji, deja, kas akimirką jau kita ir išmintis – kita, ko gero, vienintelio ar tokio, kaip visi, vyro glėbyje su vyno buteliu. Arba ne. Bet juk jokio skirtumo, vienaip ar kitaip, tai gyvenimas ir jo sakiniai, paprasti, bandantys apgauti likimą, užfiksuoti individualią patirtį…

Ar būtų įdomi knyga, jei autorė nežinoma, negirdėta pavarde, jokios reklamos, jokių kalbų ir iškalbų per tv, žurnalus, radijus? Įžymių žmonių, na, tiksliau – matomų, girdimų bet koks rašinys, pasisakymas susilaukia dėmesio, dienoraštiniai įrašai tarsi įgauna gyvenimo pamokų lygmenį. Kas rikiuojasi šioje gretoje: asmenybės, jų matomumas, o jau paskui jų rašiniai. Pirmiausia šioje kategorijoje, be abejo, Jurga Ivanauskaitė, kurios įvaizdis, drįstu sakyti, daug galingesnis už kūrybą, tai jos gyvenimas, domesio interesai skatino populiarumą. Kas atsitinka, kai lieka tik kūryba, be nuolat reklamos dozes švirkščiančios spalvingos ir drąsios individualybės? Lieka dulkančios knygos dulkančioje lentynoje. Deja. Jurgos Ivanauskaitės – Tibetas, Vaivos Rykštaitės – Indija, Havajai, U. Barauskaitės – Stambulas, Rasos de Silva – Brazilija, Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“ – taigi savosios „Valgyk, melskis ir mylėk“.

Vertinimas: 3/5