Aleksijevič, Svetlana Aleksandrovna. Karo veidas nemoteriškas: apysaka/ S. Aleksijevič; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 312 p.

Ko gero, turėčiau neskaityti šios rašytojos, nes mano nuomonė niekaip neįtelpa į pasaulinio masto ditirambus. S. Aleksijevič knygos ir traukia, ir stumia. Paperka patraukliu, kasdieniu ir labai gyvu kalbėjimu, pradedi skaityti ir niekaip negali sustoti – dar puslapį, dar, regis, išsiriš kažkokia tiesa, nors ne, ne tai, puikiai suvoki, kad šita dokumentika apdorota – atmesta, atrinkta, manau, ir kalba gerokai redaguota – meninė dokumentika – tarp tiesos ir subjektyvios tiesos esantis tarpas užpildytas būtent autentiškais, bet ne visai, pasakojimais, kaip sakoma – ne tuščias, bet ir nepilnas indas. Ir iš tikrųjų išgirsti, kas negirdėta, o gal tiesiog neužsifiksavę, nes ne tais žodžiais buvo ištarta, gal ne ta ausimi klausytasi. Jau vien tema – moteris kare – šiurpiai paslaptinga ir tikrai kažkaip nemoteriška, ne dėl šautuvo, naikintuvo ar kraujo – ne ne, šioje plotmėje turbūt lyčių lygybė akivaizdi, o dar sovietinės moters – ji nuo revoliucijos plakatų jau žvelgė pro kūjo ir pjautuvo plyšį – neįprasta, kad moteris, kaip mažuma tarp daugybės vyrų kraštutinai brutaliomis sąlygomis – kaip jai pavyko išlikti gyvai, o jeigu gyvai – kaip nepalūžusiai?

Kita vertus, dviprasmis nepasitikintis žvilgsnis į S. Aleksijevič kūrybą, bent jau šią ir „Laikas iš antrų rankų” turbūt labiausiai dėl tų pačių dalykų vadinamų skirtingais vardais. Homo sovieticus – tai žmogus priverstas gyventi sovietinėje santvarkoje, prie jos kažkaip prisitaikius ar net darant ne itin garbingus kompromisus, kad išliktų. Ir sužalotas: visų pirma užgniaužtas kaip iniciatorius ir mąstantis individas, nesileidžiant skausmingais keliais į mirtis ir lagerius. Toks sovieticus suvokimas turbūt daugumos gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Taip nusiteikusi pradėjau skaityti ir S. Aleksijevič. Bet jai homo sovieticus visai kas kita – tai žmonės, kurių, šventai tikiu, Lietuvoje buvo vienetai (o Rusijoje labai viliuosi irgi ne dauguma) – kaip kokie sektantai be išlygų tikėję komunizmu, nesvarbu, kad kruvinu, Leninu, Stalinu, ir dar nežinia kuo. Manyčiau, ypač svarbus pačios rašytojos išsakytas prisipažinimas: („Laikas iš antrų rankų”):

Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją. Pati prisimenu: baigę mokyklą, visa klase ketinome važiuoti į plėšinius, niekinom tuos, kurie atsisakinėjo, iki ašarų apgailestavome, kad revoliucija, pilietinis karas – viskas vyko be mūsų.” p.12

Mūsuose tarybinis studentas ar mokinys važiavo į talkas, gal ir BAMą ar plėšinius, bet tikrai ne dėl idėjos – avantiūros, pinigų, na, jaunystės, monotonijos, bet kažin kiek atsirastų, kurie galėtų šūktelti, kad pakeltų komunizmo lygį.

Niekaip kitaip nepasakysi, tik loginį mąstymą praradę žmonės. Užhipnotizuoti idėjos? Uždaro pasaulio vienpusės propagandos jėga? Bet kur žmogiškasis faktorius, atmintis ir meilė? Į lagerį išveža tėvą ar motiną, na, sušaudo, o kiti šeimos nariai vis tiek tiki komunizmu ir kad tai teisingas sprendimas. Kažkaip čia man virš suvokimo ribų.

Bet iš tikrųjų manau, kad S. Aleksijevič sukuria tam tikrą, gana parankų idėjos užvaldyto žmogaus mitą, kuriuo galima pateisinti nusikaltimą. Jos žiūros taškas vis dėlto labai sovietinis, pačioje Rusijoje, Baltarusijoje jis, ko gero, atrodo antidiktatūriškas ir pažangus, Europa dažnai su politiniais sąmonės užtemimais: baisėdamiesi fašizmu, teigiamai vertino komunizmą (Sartras), o ir mūsiškių: P. Cvirkos, K. Borutos ir kitų susižavėjimas komunistinėmis idėjomis atėjo, ko gero, ne iš Rusijos, o iš pažangiosios Europos – Aragonas, Romenas Rolanas, Sartras – taigi, toks komunistinio žmogaus kaip idėjos apakinto – budelio ir aukos – mitas ir vėl parankus daugeliui pasaulio piliečių atrodo. Bet ar toks gali atrodyti tiems, kuriems sovietizmas buvo primesta, kurie buvo okupuoti, kurių patirtis, kad ir karo, visai kitokia negu S. Aleksijevič:

Mūsų šeimoje ukrainietis senelis, mamos tėvas, žuvo fronte, palaidotas kažkur vengrų žemėje, o baltarusė močiutė, tėčio mama, mirė nuo šiltinės partizanaudama, du jos sūnūs tarnavo armijoje ir dingo be žinios pirmais karo mėnesiais, iš trijų grįžo vienas. Mano tėvas. Vienuolika tolimų giminaičių kartu su vaikais vokiečiai sudegino gyvus – ką savo pirkioje, ką kaimo cerkvėje. Taip buvo kiekvienoje šeimoje. Visiems. p.9

Deja, niekur S. Aleksijevič neužsimena, kad nugalėtojai buvo ir okupantai. Bet tiesiog didingai sugeba perteikti neapykantą savos, rusiškos žemės, okupantams, nors kažkodėl nereflektuoja, kad analogiškai galėtų, oi, daug tautų ir apie rusus taip kalbėti:

Patyriau neapykantą… Pirmą kartą patyriau šį jausmą… Kaip jie gali vaikščioti mūsų žeme! Kas jie tokie? Nuo tų reginių man pakildavo karštis. Kodėl jie čia? p. 66

Taigi tikiu Šalamovu, Solženycinu, netgi trileriška Suvorovo proza, Ulickajos romanų fikcija ir realybe, bet S. Aleksijevič dokumentine proza – netikiu, man čia tokie dviprasmiški triukai – ach, kokie mes buvom, kokie sovietiniai ir baisūs, bet ir nuostabūs… Žinau, kad niekada neskaitysiu apie Černobylį ir Afganistaną, temos per daug baisios, be to, pažinojau ir išprotėjusį nuolat dainuojantį jauną afganistanietį, pažinojau į Černobylį išsiųstų, sugrįžusių, bet, deja, neilgam. Bet tikrai niekada neteko susitikti su moterimi karo didvyre ir…, ko gero, homo sovieticus – tuoju, S. Aleksijevič tarybiniu, taigi skaitymas šių dviejų knygų nenuėjo veltui.

Kuo stebino ir nuvylė „Karo veidas nemoteriškas“? Knyga parašyta 1985, papildyta 2002, savaime aišku, sovietinė kalbėsena, cenzūra ir požiūris. Tiek respondentų, tiek autorės. Bet vis dėlto sovietinė moteris sovietiniame pergalingame kare – tokia tema, tokia tabu, kad negali būti neįdomu, tuo pačiu ir nestebinti.

Pirma, kas krenta į akis: anoniminiai pasakojimai daug tikresni ir neturi to prakeikto kvailo komunistinio patriotizmo, nors jų tik keletas, bet atskleidžia košmarišką karo moters padėtį: ji veržėsi kovoti dėl tėvynės (taip teigiama), susilygino visa kuo su vyrais (netgi mėnesinės atsisakė kariaujančių moterų kūnų), patyrė ne tik mirtį, kraują, alkį, šaltį, psichozes, bet ir seksualinį išnaudojimą: šiaip visur kaip susitarus teigiama, kad moterys kare buvo  vyrų ypač gerbiamos, tik anoniminiame pasakojime prasitariama: susidėjo su kuopos vadu, nors tas visai nepatiko, kai vienas žuvo, su kitu, o ką daryti – arba su visa kuopa arba su vadu, o po karo frontininkės patyrė didžiulę panieką, net kartu  kariavę vyrai lenkėsi jų, lyg bijodami susitepti, jos turėjo slėpti savąjį karą, jei norėjo ištekėti, gyventi šeimoje, niekino ir civilės moterys, štai tau ir didvyrės, vadavę tėvynę.

Grįžtu į savo kaimą su dviem Šlovės ordinais ir medaliais. Pagyvenau tris dienas, o ketvirtą ankstutėliai, kol visi miega, mama kelia mane iš lovos: „Dukrele, sudėjau tau ryšuliuką. Išeik… Išeik… Auga dar dvi tavo jaunesnės seserys . Kas jas ves? Visi žino, kad tu ketverius metus buvai fronte, su vyrais. p. 30

Teigiama, milijonas sovietinių moterų kariavo, kiek grįžo – nerašo, o grįžę patyrė panieką ir atskirtį, tik po keturiasdešimties metų pradėta kalbėti ir apie moteris frontininkes.

Antras nustebimas, kad merginos veržte, savanorėmis veržėsi į karą. Tėvynės ginti. Medicinos darbuotojos turbūt prievolininkės buvo, kažkaip neužsifiksavo šitas, aišku, kaip kitaip, bet visai jaunos, nė šešiolikos neturinčios, nebaigę net mokyklų veržėsi į priešakines pozicijas: ir visai ne dėl to, kad jų broliai, tėvai, simpatikai kare, ir visai ne iš nerimo nerasdamos vietos, ir visai ne nuo kolūkiniuose kaimuose ir karine industrija smirdinčiuose miestuose gangrinėjančio baisaus bado, ne, šito šioje knygoje neminima, nors grįžę gyvos, vos atpažindavo artimuosius – likę moterys, vaikai, senukai gyveno žeminėse, nuskurę ir užbadėję. Ėjo iš patriotizmo, visos kaip viena.

Trečia – prasikišantis makabriškas idėjiškumas: gal tikrai, kai iš žmogaus atimamas Dievas, jam pakišamas kitas jaukas, o tas žmogelis jį nė nežagtelėjęs pasigardžiuodamas ryja:

Nemaniau, kad žemė gali traškėti. Viskas traškėjo, viskas dundėjo. Siūbavo… Visa žemė… Tiesiog negalėjau… Kaip man visa tai pakelti… Maniau, kad neištversiu. Man taip baisu pasidarė, ir šit nusprendžiau: kad nebijočiau, išsiėmiau savo komjaunimo bilietą, suvilgiau sužeistojo krauju ir įsidėjau prie širdies į kišenėlę, užsegiau. Ir štai tada sau prisiekiau, kad privalau ištverti… p. 142

Ketvirta, na, nežinau, kaip įvardinti: bukumu, nuolankumu ar idiotizmu. Pats faktas žinomas, bent jau tas, kad papuolę į vokiečių nelaisvę buvo sušaudomi, o karo pabaigoje – į lagerius, bet neteko girdėti, kad ir okupuotose vietose likę ir išgyvenę žmonės traktuojami kaip liaudies priešai. Na, Stalino absurdas, bet baisu tai, kad žmonės pasisakydami to nesmerkia – vis dar bijo? – ne, visos priemonės geros, svarbiausia pergalė. Pergalė! Komunizmo prieš fašizmą?

Knygą vienareikšmiškai vertinti neįmanoma: joje šiurpsti nuo tikro, baisaus žmogų ištikusio pragaro, bet ir absurdiško idėjiškumo pakankamai. Ko gero, pergalė sovietinį paprastą žmogelį, labiausiai tame kare ir nukentėjusį, padarė dar didesniu idiotu negu revoliucija.

Ir rašytojos žodžiai:

Vis dėlto būta sovietinio žmogaus. Tokių žmonių, manau, daugiau niekada nebebus, jie patys jau tai supranta. Netgi mes, jų vaikai, kitokie. Norėtume būti kaip visi. Panašūs ne į savo tėvus, bet į pasaulį. O ką jau kalbėti apie vaikaičius…

Bet aš myliu juos. Žaviuosi jais. Jie turėjo Staliną ir Gulagą, bet turėjo ir Pergalę. Ir jie tai žino. p. 19

Vertinimas: 3,8/5