Martinez, Carole. Pasiūta širdis: romanas/ C. Martinez; iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 373 p.

Pasakotoja nutilo, pasakojimai dabar tėra atsiminimai, lyg cistos pasėti mano sieloje. Jie klajoja po mano tuščią kūną, o aš juos gaudau po vieną, kad ištėkščiau ant popieriaus. p. 354

Magiškojo realizmo, moteriškąją jėgą ir kūrybiškumą šaukte šaukiantis romanas. Įstabus. Net neįsivaizdavau, kad taip ilgėjausi magijos, stebuklų, neįtikėtinų palyginimų, stipraus ir vaizdaus žodžio.

Senoviniame (viduramžių) laike skurdo ir negandų kamuojamos nepaprastos, lemties paženklintos šeimos magiškoji gyvenimo kelionė: bespalvę kasdienybę nušviečia ypatingos galios, paveldimas skausmas, neeiliniai gebėjimai. Nėra ribų sukurtų charakterių spalvingumui ir originalumui, vaizduotės žaismui, tikrovės, pasakų, absurdo ir magijos pynės tamprumui ir grožiui.

Carole Martinez (1966) – ispanų kilmės prancūzų rašytoja, o „Pasiūta širdis“ pirmasis jos romanas, pasirodęs 2007 metais ir sulaukęs ne tik skaitytojų dėmesio, bet ir įvairiausių apdovanojimų, vertimų į kitas kalbas. Nuo vaikystės C. Martinez vaizduotę kurstė močiutės pasakojamos neįtikėtinai keistos ir sodrios legendomis ir tikrove perpintos šeimos, kaimo, krašto istorijos, nesuskaičiuojamos pasakos, kurios su metais jos galvoje ne dilo, bet augo ir plėtėsi, po keturiolikos metų susilieję į vientisą Karasko šeimos išgyvenimų giją.

Mane visada žavėjo pasakos. „Pasiūtoje širdyje“ esu nemažai jų panaudojusi. Bandau laviruoti tarp pasakos ir romano, tarp žodinės tradicijos ir rašto, tarp mito ir pačių kasdieniškiausių smulkmenų, tarp apibrėžtos būsto erdvės ir neaprėpiamos dykumos ar miško, tarp smiliaus ir nykščio suspaustos adatos judesio ir stebuklo. Man patinka įtampa tarp to, kas yra „žmogaus masto“, ir lakios vaizduotės.
Pasakos – kuklus menas, mėgstu jų paprastumą, lengvumą, su kuriuo pasineriame į jas, kad ir kiek mums būtų metų, mėgstu jų begalines variacijas. Jos – ta gija, kuri sieja mus su mumis pačiais. Skaitėme jas vaikystėje ir su malonumu paskaitinėjame jau suaugę. Pasakos sujungia skirtingų amžių, skirtingų vietų žmones, jos egzistuoja visoje žemėje nuo neatmenamų laikų. Jos tiesiog yra. C. Martinez

Karasko šeimos moterys nelyg likimą paveldi dėželę, kurią atidarius po devynių mėnesių, paaiškėja joms skirta lemtis. Atsispyrusi motinos beprotybei ir nekantrai, Fraskita sugeba paslėpti dėželę nuo pašalinių ir išlaukti, o atidariusi apakinta tampa nuo adatų, siūlų, spalvų, šviesos, blizgezio ir ryškumo. Ir Fraskita ne siuva, ji kuria naujus pasaulius, suteikdama jiems gyvybę ir aistrą: Marijos stovylai susiūta širdis kraujuoja, drugelis skraido, o iš skudurėlių susiuvinėta ir išpuošta vestuvių suknelė taip nublankina kaimą ir jo žmones, o pačią padaro nelyg karalaite, kad visi pajunta jai neapykantą ir pavydą už tokį pažeminimą ir jų mažumo išryškinimą. Suvokusi paradoksą, Fraskita visą save sugniaužia į kumštelius ir nusižemina.

Nužydėjusi jaunoji tapo nebe tokia graži, šeimos susitaikė ir visi galėjo eiti į bažnyčią, melstis, gerti ir šokti. <…> visi linksmai kvatodavosi iš moters, kuri ištekėjo vilkėdama baltą suknią ir nuvyto savo vestuvių dieną. p.66

Šeimos istorija pateikiama žiedine kompozicija, išeinant iš to paties taško ir grįžtant prie jo, tik jau nukeliavus visą bent jau dviejų moterų – Fraskitos ir dainingosios Anchelos – kelionę, jauniausios Soledados, nė karto nepabučiuotos ir nepaglostytos tikros motinos, atmintimi ir ranka. Ji rašymą pasirinko kaip likimą, atmesdama galimybę ištekėti (motina mirė, vienintelei nepasiuvusi vestuvinės suknios, seseriai Klarai – net tris, numačiusi trejas tosios vedybas, o pradėtai per revoliuciją Soledadai – nieko), susenusi per vieną naktį, tarsi netekusi realaus gyvenimo, atgaivinti galinti jį nebent rašalu ir plunksna įamžindama savo potyrius ir vyriausios sesers Anitos pasakotus nutikimus.

Štai aš sėdžiu prie stalo, priešais savo naktinius raštus, žinodama, kad tas rašymas užjuodins man likusį laiką, kad plunksnos krebždėjimu užtemdysiu tą didžiąją popieriaus saulę. Kai nebeliko ašarų, atsirado rašalas. Kai neliko ko apverkti. Neliko ko daugiau tikėtis, išskyrus sąsiuvinio pabaigą. Neliko dėl ko gyventi, išskyrus tas popierines naktis ištuštėjusioje virtuvėje. p. 14

Rašymas kaip gyvenimo pakaitalas? Tiesiog tokia paskirtis, kaip ir visi jų šeimoje turi ypatingus gebėjimus, kokių neturi niekas aplinkui, išskiria Karasko šeimą iš minios ir nušviečia kaip pažymėtuosius. Ar prakeiktuosius? Motina Fraskita – siuvėja, gebanti pasiūti iš naujo net mirtinai sužalotą sukilėlio Salvadoro veidą, sukurti jį pagal anksčiau mylėto vyro paveikslą, apvaldyta siuvimo pasijos negali sustoti siūti, apvaldyta kelionės – negali sustot ėjusi, tai itin stipri ir magiška moteris, kuriai joks vyras negali ne tai kad prilygti – jie tiesiog kaip neišsivystę primatai prieš jos kūrybiškumą, stiprybę ir įžvalgas: vyras dėl niekingų gaidžių peštynių pralošęs ją kitam, pažeminęs ir išvaręs iš gimtojo kaimo; mirtys ir badas, skurdas išsekinęs, ne tai kad nesugniuždė Fraskitos, tarsi užgrūdino, įpūtė jai nesibaigiančios jėgos eiti ir eiti, be noro sustoti; pagaliau jos gebėjimas išmaitinti ir pasirūpinti vaikais bet kokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis: apie jos siuvamas stebuklingas nuotakų suknias garsas išnešiojamas su vėju, saule ir oru.

Vyriausioji dukra Anita – antroji Karasko šeimos motina, pasakotoja, – gebanti atgaivinti mirusius ir suartinti gyvuosius, Anchela – įstabaus balso savininkė, uždainavusi sukėlė žmones revoliucijai, įkvėpė juos neįmanomai drąsai ir kovai; Klara – šviesos nešėja, švytinti tamsoje, nežemiško grožio ir pirmapradžio tyrumo; raudonplaukis sūnus – piešėjas, tėvui pralošus baldus – jų vietoje ant grindų, sienų nupiešia stalą, lovas, lentynas, bet, pasižymintis išskirtine kūno didybe ir jėga, neišvengia išsigėmėlio tėvo atneštos nelemties.

Ypatingi ypatingomis savybėmis pasižymintys veikėjai kontrastuoja su niūria kasdienybe, skurdu, aplinkinių primityvizmu ir trumparegiškumu. Neįmanoma nesižavėti vaizduotės drąsa, tamsos ir šviesos proporcijų išlaikymu, itin ryškia veikėjų individualizacija, siužeto ir likimų nenuspėjamumu ir, be abejo, metaforų, palyginimų sodrumu, gebėjimu surasti žodžius – rašytojos/ vertėjos. Kartais, bet tik kartais, užpila lyg bereikalingo patoso ar manieringo kalbėjimo pojūčiu…

C. Martinez „Kuždesių dvaras“, be abejo, jau guli lentynoje ir laukia savo eilės.
Vertinimas: 5/ 5