Jin, Ha. Laukimas: romanas/ Ha Jin; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 317 p.

Įkyriai raudonu viršeliu, santūri, bet egzotiška knyga apie trijų žmonių santykius, kurių svarbiausias komponentas ne meilė – laukimas represyvioje komunizmo dogmų tvirtovėje Kinijoje, kur žmogaus asmeninį gyvenimą nulemia partiniai reikalavimai, o emocijos? sutramdomos neįtikėtinomis taisyklėmis ir bausmėmis: karinėje ligoninėje dirbantieji negali susitikinėti už teritorijos ribų, negali būti intymių santykių tarp jų, juolab skyrybų, meilužių ir pan. Skurdžiai gyvendami subrendę žmonės po kelis kambaryje be jokių individualių galimybių panašūs ne į realius žmones, o sistemos sraigtelius, kurie veikia taip, kaip užprogramuoti.

Ha Jin (g. 1956, tikroji pavardė Jin Xuefei) užaugęs komunistinėje Kinijoje, 1985 m. emigravęs į JAV ir nuo to laiko rašantis apie šiuolaikinę Kiniją angliškai. Už romaną „Laukimas“ rašytojas apdovanotas National Book Award ir PEN/Faulkner Award for Fiction premijomis.

Protagonistas Lin Kingas – protingas, išsilavinęs karininkas medikas tarsi pasyvus, tarp dviejų krantų įstrigęs plaukikas, norintis nuo vieno nutolti, kitą pasiekti, bet nuo jo nepriklausančios aplinkybės laiko jį nei skęstantį, nei išplaukiantį – neapibrėžtoje laukimo būsenoje, kuri pamažu neleisdama emocijoms nei augti, nei išnykti, paverčia jas iliuzija, kuriai tiesiog per vėlu išsipildyti. Pirmą žmoną Lin Kingui išrenka tėvai: iš senoviškos šeimos, sužalotomis nuo veržimo kojomis, kurios vaizduojamu laikotarpiu jau ne tik draudžiamos, bet su taip atrodančia moterimi ir gėda kur nors rodytis išsilavinusiam, prie komunistinės sistemos besistengiančiam idealiai pritapti – nes tik taip įmanu išgyventi – pagrindiniam veikėjui. Nuolankumu, tylumu, darbštumu, savęs nuasmeninimu Šuju primena senesnį Kinijos kaimo laikotarpį vaizduojančią P. Bak „Gerosios žemės“ beteisę ir visapusiškai vyrui pasiaukojusią heroję kankinę Olaną. Bet nors ir krentančioms iš realaus loginio konteksto, šioms moterims nestinga įžvalgos ir racionalaus gebėjimo išgyventi.

Kita moteris, kolegė slaugytoja Mana, tampa ne tik artima Lin Kingo pašnekesių drauge, bet, kaip jis bando įsivaizduoti ir save įtikinti, ir mylimąja:

Aštuoniolika metų mudu vienas kito laukėme, ar ne taip? Ar šitiek ilgų metų neįrodo, kad mes mylime vienas kitą?

Ne, laikas nieko neįrodo. Iš tiesų tu niekada jos nemylėjai. Tiesiog buvai ja susižavėjęs, bet neturėjęs galimybės iš to jausmo išaugti ar leisti jam peraugti į meilę. p. 303

Rašytojas neužsimiršta ir pernelyg nenukrypsta į politines ar socialines peripetijas, žmonių santykiai lieka vaizdavimo centre ir pamažu, be kylančios konfliktinės linijos, santūriai ir kantriai, nebanaliai ir vykusiai papasakoja santvarkos nulemtas keleto žmonių emocijų ir prisitaikymo istorijas. Laukimo iliuzijos pranoksta nusivylimą atnešusios tariamosios meilės išsipildymą. Tokia su viltimis ir įsikalbėjimais konfrontuojanti realybė dažnai ištinka ir nuvilia įvairiose situacijose ir būdinga daugeliui kūrinių ir gyvenimų (o kad ir „Ponia Bovari“), taigi laukimas kaip psichologinė būsena knygoje atskleista turbūt nepriekaištingai ir įtikinamai, o specifiškumo suteikia raudonasis absurdas.

Puiki, išsami D. Zabielaitės recenzija Vakarietiško vaisiaus ragavimas raudonojoje Kinijoje

Vertinimas: 4,4/5