Shafak, Elif. Ledinukų rūmai/ E. Shafak: romanas; iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 469 p.

E. Shafak – žymiausia ir populiariausia jaunosios kartos turkų rašytoja, rašanti pakaitomis tai anglų, tai turkų kalbomis, gyvenanti Stambule ir Londone, aktyviai dalyvaujanti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Įdomu skaityti ne tik jos meninę kūrybą, bet ir pasisakymus apie literatūrą, rašytojo vaidmenį, kūrybos poveikį ne tik skaitytojams, bet ir pačiam rašytojui pirmiausia (ji pati, sako, tobulėjanti su kiekvienu kūriniu, geriau pažįstanti save ir pasaulį), aktyvią poziciją įvairiais aktualiais pasauliniais klausimais.

Rašytojai, kilę iš šalių, kur demokratija tebėra svajonė, – pavyzdžiui, iš Turkijos, Pakistano, Nigerijos ar Egipto – negali leisti sau prabangos būti apolitiški. Juolab kad mes, kitų kultūrų rašytojai, įvairiuose skaitymuose ir festivaliuose dažniau sulaukiame klausimų, susijusių su politika, o ne su literatūra ar menu. E. Shafak

E. Shafak pasižymi ypatinga tolerancija ir plačiu akiračiu, tas savybes transliuoja ir jos knygų veikėjai: “Ledinukų rūmų“ personažai itin paprasti, galima sakyti marginalai, bet jų niekaip neįmanu įsprausti į teigiamų ar neigiamų veikėjų sąvokas. Tai keistuoliai, veik į užribį nustumti skurdžiausi miesto gyventojai, gan vieniši ir atsiskyrę, užsidarę savo dvokiančiuose butuose, bet ryškūs, individualizuoti, šmaikštūs ir fatališki. Nuostabus knygos pavadinimas, atspindintis ir praeities didybę, ir visa ko laikinumą. Kaip ir paties Stambulo metamorfozes: klestėjimus ir nuosmukius.

Pirmiausia reikia įsižiūrėti į save, pažinti savo silpnybes ir kompleksus, pripažinti klaidas. To moko ir sufijų filosofija. Jų mokymas remiasi tuo, kad kiekvienas žmogus yra makrokosmoso atspindys. Visa, ką mes pastebime, ką kritikuojame, būdinga ir mums patiems. Viskas tūno mūsų viduje – ir gėris, ir blogis. Pavyzdžiui, aš tuo pat metu esu ir viskam atvira, ir absoliučiai introvertiška. Tai nulėmė mano auklėjimas ir vieniša vaikystė. Todėl mėgstu užsiimti savistaba ir puikiai moku slėpti savo silpnybes. Be to, esu puiki klausytoja. Turkijoje moteris rašydama gali peržengti ribojančias kategorijas, pavyzdžiui, luominius skirtumus ir tam tikrus socialinius veiksnius. Daugiau

Kas bevyktų visur dalyvauja ne tik keistuoliai žmonės, bet ir spalvos, nusakomos palyginimais, kvapai – nuo neįprastų iki dusinančių ir ne tik daugiabutį, bet ir visą Stambulą apjungiančių šiukšlių dvoko.

Knygoje nėra vientiso pasakojimo su būdinga intriga, kulminacija, pagrindine tema ir šalutiniais atsišakojimais: dešimt butų ir juose gyvenančių skirtingų žmonių istorijos (forma panašu į norvegų “Avilio dainą“, tik ten išbaigtos novelės, stiprios ir kaip atskiri kūriniai, apjungti labai savitos stilistikos, bendros atmosferos ir aiškaus veikėjų pažiūrų virsmo kulminaciniame taške, kurie dėliojami tarsi skambant muzikėlei, muzika neatskiriama tos knygos dalis). “Ledinukų rūmuose“ vyrauja deskripcija: iš pradžių filosofuojant apie tiesą ir išmonę, toliau pasakojant apie Stambulo praeitį ir kapines prarijusias miesto magistrales, pagaliau apie paties daugiabučio praeitį – gan įspūdingą rusų politinių pabėgėlių likimą, jų socialinio ir asmeninio gyvenimo peripetijas. Ir tik tada pereinama prie tarakonais, šiukšlėmis ir dvoku pasižyminčio dabartinio daugiabučio: ekscentriškų kirpėjų dvynių Kemalio ir Kelalio; Mėlynosios Panelytės, aliejaus pardavėjo meilužės, alkoholyje plaukiojančio pasakotojo, šiurpes pasakojančio anūkams senelio, Higienos Tilžen, Madam Tetulės ir t.t. Tai fragmentuoti, neišbaigti, gana ilgi aprašomojo pobūdžio pasakojimai, ir net iki vidurio priskaičius knygą, niekaip negali susivokti, ką gi bando rašytoja išvynioti – jungiamosios detalės: tas pats namas, tarakonai, smarvė, šiukšlių krūva ir iš dalies kirpykla – taip ir lieka tos pačios, įkyriai brukamos, bet niekur lyg ir nevedančios. Po to jau visai trumpomis istorijomis šokinėjama iš vieno buto į kitą, ir, tiesą sakant, atsiranda tam tikras veiksmas, buto gyventojai pradeda komunikuoti vienas su kitu.

Nežinau, ar čia tinka toks pačios rašytojos pasakymas, bet atrodo, kad smulkmenų pabėrimo, jų rūšiavimo ir sujungimo į tam tikrą bendrą veiksmą principas galioja ir šioje knygoje.

kai pasakoju kokią nors istoriją, į jos veikėjus žiūriu ne kaip į atskirus individus, o kaip į organiškai susijusius visumos dėmenis. Kiekvienas mūsų veiksmas turi įtakos kitiems žmonėms – kartais viskam išjudinti užtenka ir smulkmenos. Man belieka išvynioti tą giją. E. Shafak

Pagaliau pačioje pabaigoje paaiškėja, kad pasakotojas sėdi kalėjime ir iš nuobodžio kuria istorijas, taigi tai lyg ir priešpastatymas “Tūkstančio ir vienos nakties“ prabangai ir stebuklams.

Šiaip knyga gan įdomu skaityti: fantazija, magija, netikėtumai, sklandus gražus sakinys ir, akivaizdžiai, geras vertimas, bet kas iš to? Laikui prastumti? Kažko nei pažintine, nei emocine prasme neįgauni. Taigi…

3,5/5