Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė – Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 656 p.

MIESTO GYVENIMO GYLIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PASLAPČIŲ GELMĖS p. 520

Daug yra kūrinių, kur pagrindiniu veikėju norisi apibūdinti Laiką, būtent jį, net rašant iš didžiosios raidės. Nei akimirkai nepavargstantis, visur prasiskverbiantis – eilutėse, tarp eilučių – įkyrus ir nepastebimas, čia gražinantis, kuriantis, čia jau griaunantis ir paliekantis. Ir, regis, ne rašytojas jį, o jis rašytoją vedžiojantis po savo minčių ir turtų karalystę: štai šai, prašau pažvelk į tą berniuką, mergaitę, kokie mieli ir skaisčiaakiai, o žinai, ką iš jų galiu padaryti: puošiu, lipdysiu, pridėsiu visokių paletės spalvų, o kai nusibos: žinai… Žinau žinau, norisi sustabdyti tą laiko pagyrūniškumą visagale jėga, netgi nustumti, o kodėl nesutrypti? bet jis vis tiek atgis ir tauzys toliau. O kad tik… Ir veiks. Norisi sušukti: nutapei puikų paveikslą, pakabink, lai gėrisi visi, kam tau tuoj pat imti jį ir naikinti. Kodėl tuoj pat? Pamažu, mielieji, va, tarp auksinių sruogų vieną pilką, tokią nepastebimą ir paslepiamą tarp tų kvepiančių ir banguojančių auksų, o toji pilkoji nepastebimoji perims Laiko funkciją ir skleisis, vilnis, ne ne, plaukų jai nepakaks, kas sustoja, kai pradeda sektis?

Skaitant šeimos, kartų romanus, laiko pojūtis  ypač stiprus: tai jis braižo ir šakoja genealoginius giminių medžius, daro karjeras, turtina ir skurdina, keičia socialines kryptis, tarsi vėjas, negalintis pūsti vis ta pačia kryptimi.

O.Pamukas romano „Tos keistos mano mintys“ pradžioje netgi pateikia trijų šeimų vystymosi laike ir erdvėje schemą, kur pagrindinių veikėjų gimimo ir svarbesnės veiklos datos, aiškiai duodama suprasti, kad Laikas ir bus tikrasis šeimininkas šioje knygoje. Ir paveikslėlis: žmogus su naščiais, nuolat pasikartosiantis ir skyrių apie protagonistą Mevliutą pradžioje. Kaip priešnuodis Laiko virusui? O gal kaip ženklas, kad tiek ir liks svarbu: nuotrauka. Kad apskritai tiek ir teliks: atvaizdas. Kopija.

Apie laiką, augantį, besikeičiantį Stambulą ir ištikimą tradicijai bozos pardavėją, kuris, įsikibęs į savo naščius, tarsi bando pasipriešinti laiko tėkmei ir pokyčiams. O gal tik išlikti sąžiningu savo prigimčiai – šiek tiek pabūti tamsiose miesto gatvėse su savimi ir savimi?

Gyvenimas gatvėse jį išmokė, kad trisdešimt metų perkopęs vyras – vienišas kaip vilkas. Jeigu pasiseka, jis susiranda vilkę, tokią kaip Rajicha. p. 416

,,Tos keistos mano mintys“ – nostalgiška ir melancholiška kelionė po vieną įspūdingiausių ir didžiausių pasaulio miestų – Stambulo šešiasdešimties metų (1957 – 2012) istoriją, politines peripetijas, tradicijas ir viską šluojančias europietiškas ir visokias kitokias naujoves. Skaitytojui atveriamos tos erdvės, – miesto ir žmonių – kurių nepamatysi ir neatrasi nei keliaujant agentūrų paruoštais maršrutais, nei pavieniui ar vadovaujant visažiniams draugams. O. Pamukas – neskubantis, akivaizdžiai įsimylėjęs Stambulą gidas, susiejantis miesto geografiją, architektūrą, istoriją, politiką (kariniai perversmai, kurdų pogromai, rinkimai, maištai, kovos tarp europizacijos šalininkų ir islamistų), demografinį kismą (nuo 3 iki 13 milijonų gyventojų) su laiko ir žmogaus siela. Ir pažindina, rodo Stambulą šįkart ne aukšesniosios ar viduriniosios klasės, bet tradicinio, paprasto turko – gatvės prekiautojo, iš kaimo atvykusio laimės ieškoti skurdžiaus jogurtininko, bozos pardavėjo Mevliuto Karatašo akimis.

Jogurtininkas kasdien su keturiasdešimt aštuonių kg nešuliu nukeliauja apie trisdešimt kilometrų. O vakare vėl su boza. Tai žmogus, kaip Mevliuto tėvas aiškina, kuris viską mato, o pats lieka nepastebimas, viską girdi, bet apsimeta negirdįs, dešimt valandų per dieną vaikščioja, bet taip įpratęs, kad nejaučia tiek ėjęs, ir tiek nešęs.

Mevliutas labai greitai pajunta, kad ir baugus miestas savo dydžiu, valkataujančiais rudais šunimis, vis tik bet kokiu atveju geriau negu kaimas: daugiau erdvės, įdomiau ir, svarbiausia: ,,miesto spūstyje žmogus gali išlikti vienas, ir būtent galimybė minioje nuslėpti keistas mintis yra tai, kas miestą paverčia miestu“. p. 126

Čia ir lūšnomis apaugę Stambulo prieigų kalvos, kur atvykę iš kaimų, savavališkai užsiėmę kelis metrus žemės, stengėsi ją apginti, įteisinti ir pasistatyti tikresnius namus; ir skarotos moterys, ir karštakošiai valdingi vyrai; nuotakų pirkimai ir grobimai ir, aišku, islamiškieji papročiai.

Pokyčiai ir Laikas paliečia ir tuos, kurie, rodos, visai nesiekia, gal netgi stengiasi ignoruoti. Mevliutas tarsi gyvena po gaubtu, girdi apie perversmus, mato augantį ir besiplečiantį miestą, bet pats užsidaręs savo atskirtyje: jam užtenka šeimos, Rajichos meilės, bozos ir vakarinių Stambulo gatvių. Vėliau, jau praradęs Rajichą – anekdotinė situacija: per apgaulę jam pakišta vietoj jo nusižiūrėtos gražuolės sesers, o tapusi artima ir kūnu, ir siela – suvoks, kad meilė ir buvo tas stebuklas, kuris padėjo jam išgyventi ir iškęsti viską: blogus orus, puldinėjančius rudus valkataujančius Stambulo šunis, neturtą, savo mažumą ir keistumą. Žinojo, kad net sunkiausiomis dienomis jam stiprybės suteikė optimizmas, kurį kiti vertino kaip naivumą, ir gebėjimas nesureikšminti bėdos. Pasikliovimas likimu.

Iš pradžių tikimės pakeisti pasaulį arba bent jau pasukti jį kaip gaublį sau norima kryptimi, o gerokai nugyvenę pamatom – pasaulis ėjo sau, o mes tūpčiojom vietoj. Ir vis ruošėmės. Telieka prisitaikyti ir susitaikyti.

Pasyvus ir lemčiai atsidavęs Mevliutas krenta iš giminės konteksto: praturtėjusio dėdės šeimos ambicijos ir stačiokiškas pusbrolių vyriškumas, savo kaip vyrų vertės iškėlimas, moterų niekinimas: nenori žmonos išleisti net į miestą, verčia kęsti fizinę ir psichologinę prievartą, nuolat toji turi darytis abortus, nes pastojimas – moters problema, moralės ir garbingumo normų nepaisymas – paradoksų visuma, priešinga naivaus, romantiško Mevliuto gyvenimo suvokimui (jis net filmų užsienietiškų nemėgo, nes nesuprato, kuris veikėjas geras, o kuris blogas). Tai verčia jį pasijusti ir menku, švelniai tariant, keistuoliu. Nevykėliu. Jis suvokia, kad toks ir yra: vienišas, laimingas ir ne visai tuo pačiu metu, jaučiantis laiką ir švelnų liūdesį dėl jo tėkmės ir savo senėjimo, bet… tos keistos mintys, užpildančios galvą vaikščiojant naktiniame Stambule su naščiais, ir yra jis – Mevliutas, jo esmė.

Mevliutas juto, kad gatvės, kuriomis vakarais žengia pardavinėdamas bozą, ir jo vaizduotės pasaulis sudaro nedalomą visumą. Kartais jis manydavo, kad ši sukrečiama tiesa – jo paties atradimas, o kartais įsivaizdavo, kad Dievo siųstas ypatingas spindulys, šviesa. Vakarais, kai sumišęs palikdavo užkandinę, pardavinėdamas bozą savo vidinį pasaulį atrasdavo miesto šešėliuose. p. 405

,,Tos keistos mano mintys“ – epinis, klasikine maniera parašytas romanas su modernistiniais struktūros akcentais: pasakojama iš įvairių veikėjų pozicijų, taip tarsi pateikiant ne vieną, o kelias (kaip žurnalistikoje) nuomones apie tą patį dalyką. Tai, ko gero, tokiam didelės apimties kūriniui prideda įvairovės ir gyvumo, padeda išvengti vieno pasakotojo pateiktos istorijos monotonijos.

Ir vis dėlto tai nėra visai įprastas realistinis romanas: kaip pasakoje, ko gero, rytietiškoje, išsipildo ir kažkada tokia stipri Mevliuto svajonė, kuri privertė jį net aktyviai veikti: rašyti meilės laiškus, dalyvauti pagrobime – gyvenimo antroje pusėje jis gauna trokštą, nepažinotą, tik viena akimi matytą, bet įsimylėtą moterį. Ir tai dar labiau padeda suvokti, kaip mylėjo savąją žmoną. Apie magišką meilę moteriai, Stambului ir paslapčiai.

Vertinimas: 4,5/ 5