Jachina, Guzel. Zuleicha atmerkia akis: romanas/ G. Jachina; iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 448 p.

Guzel Jachina – totorių kilmės rusų rašytoja, gimusi ir gyvenusi Kazanėje, o pastaruoju metu Maskvoje ir Kazanėje, kaip pati sako, jai svarbi ir didžioji, ir mažoji tėvynės, o emigracijoje, sako G. Jachina, mąstantis žmogus negali jaustis pilnavertiškai ir laimingai, emigracijoje patenkinti tik primityvai.

Mano knygos įkvėpimo šaltiniu tapo mano senelės, kaimo mokytojos, likimas. Drauge su tėvais ją išbuožino ir 1930 m. išvežė į negyvenamą Angaros pakrantę. Ten jie įkūrė gyvenvietę – iš pradžių gyveno žeminėse, paskui pasistatė namus. Toje gyvenvietėje mano senelė pragyveno 17 metų. 1946 m. ji sugrįžo. Šios datos kartojasi ir knygoje, nes išbuožinimo pikas buvo 1930–ųjų žiemą, o po karo žmones ėmė paleidinėti namo. Mėgstu paprastas istorijas

Įdomus faktas, kad „Zuleicha atmerkia akis“ (2015) – pirmasis autorės romanas, rašytas kaip scenarijus ir siūlytas daugybei leidyklų, bet vis buvo atmestas ir tik 2014 metais pradėtas spausdinti žurnale Сибирские огни, o leidyklą autorė susirado per literatūros agentūrą, jos pagalba knyga ne tik išspausdinta, bet susilaukė pasisekimo, įvertinimo ir vertimų, kuo rašytoja ir džiaugėsi labiausiai. Knyga apdovanota Rusijos “Didžiosios knygos“ premija.

Įdomu ir tai, kad totorių kritikai „Zuleihą…“ įvertino gan neigiamai, kaip savotišką išdavystę ir apkaltino paviršutiniškumu, dvasingumo stoka. Apie

Parašytas kūrinys kaip scenarijus, vėliau perdirbtas į romaną, bet kinematografiškumas, vizualumas ir tapybiškumas – būdingi bruožai nuo pradžios iki pabaigos, kartais atrodo – įspūdį stiprina ir esamasis pasakojimo laikas – skaitai remarkas: aplinkos, veikėjų gan smulkmeniškus apibūdinimus, įvykių nuoseklų ir aiškų traktavimą (katerio skendimo scena; specifinis su skiedra paukščio pešimas; miško spalvų ir garsų perteikimas ir t.t.). Autorė nepasitenkina paviršutinišku buities ar gamtos reiškinio nusakymu, jai nepakanka paprasto paglostė arklį („glosto šiltas mašastines arklio prusnas“); kai ištremtieji stato žeminę, atrodo, kad perskaičiusi ir pati sugebėčiau panašiai: nupasakota ir iš ko, ir kaip – lyg tai būtų pačios autorės išbandyta ar bent jau stebėta. Įspūdinga ir Zuleichos gimdymo scena, kur perteikiamas ne tik pats kūdikio atėjimo į pasaulį kraštutinėmis sąlygomis procesas, bet ir pakrikusios psichikos daktaro Leibės kova su demonu – jį gaubiančiu kiaušinio lukštu, atskyrusiu nuo realaus gyvenimo, o pajutus prasmę ir savo kaip gydytojo galią – visišką atsipeikėjimą.

Taigi detalus pasakojimas ir tikslus vaizdinių traktavimas kūrinį daro gan įtikinamą, bet… nepakankamai, kad neprarastum domesio skaitymo procesu, ir charakteriai, dialogai iš tikrųjų alsuotų gyvybe. Tarsi pritrūksta veikėjams sąmoningo požiūrio į save ir aplinką, o tiksliau, jei ne viduje slypinčios šerdies, tai bent jau po paviršiumi besisluoksniuojančių klodų. Rašytoja nuslysta paviršiumi, jau įsigalėjusių standartų ir klišių dimensija. Ignatjevas – komunistas idealistas, geras partietis, geras kovotojas, lyg ir ne silpnas, lyg ir norintis gero, bet ir vis kažkaip netyčia per jį ir kateris su žmonėmis nuskęsta, ir miršta daug vežamų žmonių nuo ligų, bado. Ir geria, ir kitaip lengvabūdiškai malšina savęs, kaip komendanto savotišką atskyrimą nuo pasaulio – ištrėmimą.

Man norėtųsi paprastesnio darbo, aiškesnio: jeigu jau priešai – juos kapoti, negailėti; jeigu draugai – saugoti. O čia priešus reikia ir saugoti, ir valgydinti, ir gydyti, ir jų gailėti – atsiprašau… p. 140

Bet žmonės net neabejoja jo gerais ketinimais ir savotišku tėviškumu, lyg jie būtų ne pirmą kartą tremti, bausti, turėtų su kuo lyginti, koks turi būti komendantas, o jų dalia – savaime suprantama, ne pati blogiausia, juolab, kad dauguma kaip broliai ir seserys, tik tas tradicinis urka – patlaižys, skundikas ir vienžo tikras bandiūga – absoliuti tremties literatūros paviršinė klišė.

Zuleicha atmerkia akis: užguita, ujama nuolanki ir tyli, dvasiomis labiau pasikliaujanti negu savimi šešiasdešimtmečio totorių ūkininko trisdešimtmetė, palaidojusi keturias vos gimusias dukreles, žmona.

Stipri, gaivalinga, savita kūrinio pradžia. Užburia, įtraukia ir buities, ir kasdienybės ritualų aprašai, santykių traktavimas, papročiai ir mitologija. Taip ir apmiršti, kai vos išlindusi iš guolio, basomis kojomis pusnuogė Zuleicha, gniaužoma šalčio, lipa ant aukšto, traukia obuolių sūrio rieves, vynioja apie save ir sustingusi laukia, kol galės prasmukti pro dūkstančią anytą ir, pirma mintis – pasislėpusi godžiai valgys: alkana; bet ne, bėga tamsoje, skuba, neša kažkam – gal žiniuonei, artimiesiems, galvoji – ne… dvasioms! Bet… Tradicinis, nusibodęs vyro motinos – raganos, šiuo atveju vampyrės – įvaizdis itin kliuvo, kaip griaunantis savitą kūrinio koloritą ir netgi vagiantis dėmesį ir pasakojimo gijas nuo kur kas originalesnių ir įdomesnių – vyro ir žmonos, susiėjusių absoliučiai svetimų ir skirtingų žmonių. Susitelkimas į motiną vampyrę užblokuoja Zuleichos ir jos vyro kaip savarankiškų charakterių traktavimą: standartiškai liaudiškos pasakos rėmuose nupiešiama senoji, o marti – skriaudžiamoji, vargšė našlaitėlė, kuriai tereikia tik būti kantriai ir likimo bus apdovanota, o sūnus – vaikas marionetė, negebantis nei jausti, nei elgtis be motinos – fiziškai stiprus, darbštus, lyg ir geras žmogus, ūkį rūpestingai tvarkantis vyras. Susitelkus į senosios vampyrės įvaizdį, praslysta jos kaip žmogaus psichologinis priežastinis charakterizavimas: epizodiškai švysteli kai kurie moters žemiškieji išgyvenimai: nemylimas vyras, per badmetį mirę visi vaikai, išskyrus jauniausiąjį sūnų: tik jį maitino savo pienu, kitus gindama šalin, badmečio šmėkla, kai net kapuose laidoti buvo neįmanu, nes užbadėję tuoj pat pagriebs ir sugrauš. Taigi jei pradedi gilintis, tai ir pirmojoje dalyje veikėjai nėra nei originalūs, nei stiprūs kaip charakteriai: jiems suteikiami tam tikri vyraujantys bruožai ir jais varijuojama: Zuleichai, aišku, nuolankumas, vyrui – jėga ir paklusnumas motinai, Vampyrei – neapykanta ir nuožmumas. Bet pirmoji dalis vis tiek sužavi, įtraukia ir sukelia netgi nuostabą gyvumo ir savitumo jėga: totoriškos buities ir papročių, persipynimu gyvenimo ir mirties: sėklinius grūdus užkasa dukrų kapuose; sukapoja karvę, kad neatitektų raudonordiečiams; senovišku moralės ir elgsenos traktavimu.

Toliau realistinė mistinė pasaka vis labiau virsta tiesiog serialine pasaka, su mąžtančiu gyvumu ir įtikinamumu. Skaitai, kas jau skaityta, girdėta, veikėjai panašiai kalbantys ir panašiai matantys – paklūstantys likimui, tolsta nuo savęs ir Pasaulio. Nei tragedija, nei komedija, nei drama. Bet su meilės linija ir nujaučiama siužeto eiga. Autorė sako:

Rašiau apie tai, kad netgi nežmoniškomis sąlygomis žmonės gali būti laimingi, net didžiausias vargas gali turėti būsimos laimės sėklą. Dar konkrečiau kalbant, tai knyga apie išbuožintų žmonių likimus. Taip pat apie tai, kad priėjus gyvenimo ir mirties ribą nuo žmogaus nubyra visos apnašos, lieka tik esmė. Nubyra socialinės nuostatos, religiniai prietarai, lieka pats žmogus, jo siela apsinuogina. Mano personažų susitikimas pabaigoje – tai dviejų apsinuoginusių sielų susitikimas. Mėgstu paprastas istorijas

Įdomi, nors ir ne visai įtikinama asmenybės laisvės tema. Zuleicha totorių kaime Julbaše, galima sakyti, jau buvo išsėmusi savo gyvenimo ir laimės (jos net nepatyrusi) galimybes: dukrelės mirę, vyrui anyta nori geresnės moters, Zuleicha niekinama dėl jos menkumo ir paprastumo, netgi nuolankumo:

O tu negali nei smogti, nei užmušti, nei pamilti. Tavo pyktis miega giliai ir jau nepabus, o be pykčio – koks gyvenimas? Ne, tu niekada negyvensi iš tikrųjų. Žodžiu, višta… Ir tavo gyvenimas kaip vištos. p. 33

O ir erdvės, laiko atžvilgiu trisdešimtmetė moteris tarsi geležiniu žiedu apjuosta: toliau Julbašo niekur nebuvus, nieko nemačius, rašyti, skaityti nemoka, gyvena uždarame sodžiuje, penkiolikos metų ištekinta už senio, nuolankiai vykdanti žmonos pareigas ir fantazijų, vilčių – jokių.

Zuleicha atmerkia akis (iškalbingas ir labai tikslus pavadinimas): per šešis mėnesius traukinyje į Sibirą atsiveria jai nauji horizontai: įvairūs žmonės, inteligentiški leningradiečiai, pamišęs, bet gerumu ir dėmesiu trykštantis gydytojas Leibė, prižiūrėtojai, kareiviai, o ir keistai jusles ir kūną virpinantis Ignatovo artumas: vyro žudikas, kursto save prieš jį Zuleicha, vyro žudikas, tarsi stato užtvarą: sąžinės ir baimės tuo pačiu. Jau Kazanės kalėjime svetima tvarka, netgi kalba, pradeda įtvirtinti ir kitokį moralinį kodeksą, verčia kitaip traktuoti požiūrį į save, priimtina tai ar ne – ir vėl nelaisvė meste primeta atidesnį dėmesį Zuleichai į savą asmenį, tapatybės paieškoms.

Per visą gyvenimą ji neištarė tiek kartų „aš“, kaip per tą mėnesį kalėjime. Kuklumas puošia – nedera padoriai moteriai be reikalo „ašuoti“. Net totorių kalba sudaryta taip, kad gali visą gyvenimą pragyventi – ir nė karto nepasakyti „aš“: kad ir kokiu laiku kalbėtum apie save, veiksmažodis atsistos reikiama forma, pakeis galūnę padarydamas nereikalingą šitą tuščiagarbišką žodelytį. Rusų kalboje kitaip, čia kiekvienas tik ir taikosi įkišti „aš“ ir „man“, ir vėlei „aš“… 140 p.

Naujai tremtinių įkurtame Semruke (septynios rankos) Zuleicha gauna, ką nusipelniusi kaip priklauso skriaudžiamai pasakos herojei: ne tik patiria motinystės džiaugsmą, meilę vyriškiui, bet tampa visai kitu žmogumi: iš niekinamos tampa gerbiama už darbštumą, stropumą, netgi pasirodo turinti taiklią akį (iš karto pykšteli lokį) ir tampa medžiotoja, nuo ankstaus ryto iki vakaro braidžiojanti taigoje ir tykanti laimikio, o vakare – slaugė, sanitarė Leibės įkurtame lazarete: šveičianti, valanti, virinanti tvarsčius, perrišinėjanti žaizdas. Nelaisvėje tampanti laisvesne ir labiau save realizuojančia negu laisvėje, o ir nepriklausoma nuo jokio vyro elgesio, apribota tik tremties įstatymų kaip ir kiti: vyrai ir moterys.

Nors knyga įtraukianti ir paveiki, netgi kažkuria prasme jaudinanti – kaip visą laiką sergame už meilę, už laimėjimą, už pasisekimą – bet elementarus siužetas, paviršinis, be vidinių apmąstymų ir konfliktų veikėjų gyvenimas, o labiausiai tas… primityvus linijinis pasakojimas be mažiausių siurprizų – puslapis po puslapio ima dusinti. Taip: tiesus kelias – ne klaidus, bet nuobodokas.

Vertinimas: 4/ 5