Flanagan, Richard. Siauras kelias į tolimąją šiaurę: romanas/ R. Flanagan; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 414 p.

Žvelgdami į didingas piramides, į dangų panyrančius šventyklų bokštus gėrimės ir matome grožį ir stebuklą, visai nesvarbu, kad tai sukurta daugybės gyvybių kaina. Galėjo taip atsitikti ir su Mirties geležinkeliu (415 km) – atmintyje ir laike likti per džiungles besitęsianti istorinė Linija, jungianti Siamą (dab. Tailandas)–Birmą (dab. Mianmaras), kuri buvo Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos atkaklumo ir žūtbūtinio karingumo svarbus elementas, o jį tiesusiųjų belaisvių mirtiname džiunglių karštyje, badaujant, siaučiant ligoms, be jokios technikos, netgi elementarių įrankių – sadistinių kankinimų ir nežmoniškų mirčių vieta, pragaras, kuriame žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanagan. Jam pavyko likti gyvam ir savo atsiminimais pasidalinti su sūnumi, o šiam – panaudojus jo patirtį, archyvinę medžiagą, savo kaip rašytojo gebėjimus ir fantaziją, empatiją ir literatūrines istorines–kultūrines žinias perduoti rafinuoto (ypač rafinuoto ir literatūriško, poetinio) kūrinio forma visam pasauliui.

Būtent meistriškumas, rafinuotumas, romano daugiasluoksniškumas ir pavergia. Jame tiek daug visko, kad atrodo galėtum skaityti vėl ir vėl ir vis atrasti daugybę naujų ar prašoktų dalykų, juolab, kad kūrinio pradžia tarsi klaidina: protagonistas savotiškas dendis, besiblaškantis tarp moterų, televizijos, ligoninės, pasiturintis, regis, viską iš gyvenimo gavęs kaupinas senyvas vyriškis, į pasaulį žiūrintis nekomplikuotai ir netgi iš žinomo, išgarsėjusio asmens pozicijos. Ir tik perskaičius visą knygą, toji pradžia atsiveria visa jėga ir gelme.

Neįsivaizduoju, kaip tokią knygą galima parašyti (R. Flanagan tam prireikė 12 metų): kur gyvenimas ir mirtis, prieštara ir paralelė tuo pačiu; gėris ir blogis, žudymas ir poezija – ne prieštarauja kaip nesuderinamos dimensijos, bet papildo viena kitą, tiesiog galima sakyti – išpildo (kapoja belaisviams galvas deklamuodamas haiku), o tuo pačiu ir visą įprastinį skaitytojo mąstymą ir žinojimą suskaido į daugybę nesulipdomų, įsmingančių giliai viduje ir net žeidžiančių aiženų. Daug klausimų kodėl, iki šiurpulių išvirstančių neįprastybių – ir nė jokio tikslaus ir aiškaus, viską į įprastas vietas sustatančio atsakymo, vertinimo.

R. Flanagan (1961) žymus australų žurnalistas, rašytojas, o „Siauras kelias į Šiaurę“ (2013) – šeštas jo romanas, 2014 metais įvertintas „Man Booker“ premija. Pavadinimas – 17 a. žymaus poeto haibuno pradininko Matsuo Bashō’s rinkinio antraštė, angliškai dažniausiai verčiama The Narrow Road to the Deep North, kur vienoje knygoje „buvo reziumuotas japonų dvasios genijus“ p. 121 p.

Kas ta japoniška dvasia, ir ko ji reikalauja iš japono, galima rasti skaitant ne vieną knygą apie šios šalies praeitį, tuo pačiu ir neseniai lietuviškai išleistoje „Knyga laiko būčiai“, kur pasakojamas pribloškiantis lakūno kamikadzės likimas.

Japonijos militarizmo ideologijoje, panašiai kaip ir nacizme, svarbią vietą užėmė savo rasinio pranašumo ir išskirtinumo idėjos. Tai atskleidžiama ir per statančių Liniją japonų karininkų pasaulėžiūrą: žmogiškumas, moralė – tokie žodžiai absoliučiai svetimi vadinamąja imperatoriškąja dvasia visa kur besivadovaujantiems fanatiškai išmokytiems tarnauti tėvynei – kas kad tą dvasią nuolat tenka kurstyti narkotikais ir alkoholiu. Svarbu rezultatas. Ir kokia kaina bus nutiestas geležinkelis, jiems nesvarbu – svarbiausia, kad tokia Imperatoriaus valia ir ji turi būti įvykdyta.

Geležinkelis buvo japoniškosios dvasios triumfas. Jie parodė, kad dvasia gali triumfuoti ten, kur europiečiai su aukščiausio lygio technika nedrįso net mėginti. <…> Neturėdami sunkiosios statybų technikos, jie grįžo prie stebuklų, kuriuos dvasia gali atlikti pasitelkusi kūną. Jis neturėjo galios užkirsti kelio mirtims, nes geležinkelis turėjo būti nutiestas Imperatoriui. p. 361

Protagonisto Dorigo Evanso – 77 metų chirurgo, jaunystėje kaip karininko patekusio su pulku į japonų nelaisvę ir atsidūrusio Mirties geležinkelio per džiungles tiesime, patyrusio kraupius, viršijančius bet kokius žmogiškumo išbandymų vaizdinius, paveikslas būtent ir išryškėja kitos kultūros, kitų pažiūrų japonų karininkų kultūrai ir mąstymui priešpastatymu. Jis, kaip karininkas, kad ir nelaisvėje atsiduria kur kas geresnėje pozicijoje, negu eiliniai kareiviai, nes japonai prižiūrėtojai į karininką žiūri su tam tikra pagarba, bent jau išoriškai – netaiko fizinių kankinimų, nors  niekina bet kurį patekusį nelaisvėn – tai žemiausias krytis žmogaus gyvenime jų akimis –  mirtis kur kas geriau, nes mirtis niekuo nesiskiria nuo gyvenimo.

Dorigas Evansas nors neturi jokių medicininių priemonių: „ligoniams gydyti jis teturėjo riebaluotą raudoną kaklaskarę, ant šono nusmauktą kepurę su snapeliu ir įtartinus įgaliojimus“. p. 225, stengiasi kiek įgalėdamas padėti sergantiems ir mirštantiems, nors belaisviai jį ypač gerbia ir net vadina Didžiavyriu, pats apie save abejotinos nuomonės – visą laiką atrodo sau dviveidžiu, apgaviku, viduje užslėpta menkyste.

Jis nebuvo geras chirurgas, jis nebuvo geras gydytojas, jis nebuvo geras, kaip nuoširdžiai mano, žmogus, tačiau jis nesiliovė mėginęs. p. 225

Net neįmanomomis aplinkybėmis, kur negalima gyventi tikrove, Dorigas stengiasi nepalūžti ir rodyti pavyzdį kitiems: „kad gyventum, sakė jis sau, svarbiausia turėti juokingą tikėjimą, kad gali gyventi“.

Prižiūrėtojai tuo tarpu turi labai stiprų impulsą visam kam pagrįsti – imperatoriškąją dvasią: asmeniniam nuopuoliui (opiatai reikalingesni negu maistas, jie padeda palaikyti stiprybę, „tik žemesnės rasės, tokios kaip kinai, europiečiai ir indai, įgyja priklausomybę nuo jų.“ p. 95; net užrašas ant filopono buteliuko: „Kovos dvasiai įkvėpti“); negailestingumui (ką padarysi, kad puola ligos, nepakankamai stipri dvasia); žiaurumui pateisinti (Nakamura – iš esmės geras žmogus, kaip pats mano, bet paklusnus pareigai – taigi pateisina ir duotą savo įsakymą daužyti jau mirštantį Juočkį Gardinerį „bausmė ne kaltei išpirkti, o garbei“)

Padeklamavo vienas kitam daugiau savo mėgstamų haiku ir buvo didžiai sujaudinti ne tiek poezijos, kiek savo jautrumo poezijai; ne tiek eilėraščio genialumo, kiek savo išminties suprantant tą eilėraštį; ne to, kad moka tą eilėraštį, o to, kad žino, jog jo mokėjimas demonstruoja tai, ką turi didingiausio jie ir japoniškoji dvasia – toji japoniškoji dvasia, kuri netrukus kasdien keliaus jų geležinkeliu iki pat Birmos, japoniškoji dvasia, kuri iš Birmos nusigaus į Indiją, japoniškoji dvasia, kuri iš ten užkariaus pasaulį. p. 123

Geležinkelio tiesimas, žmonių būklės ir mirtys vaizduojamos natūralistiškai: nuo klaikios išvaizdos, antisanitarinių sąlygų, ligas ir mirtis paspartinančio džiunglių karščio ir lietaus, bado, kai „ryžio grūdelis tapo kur kas didesnis už žemyną“ iki bejėgių klipatų vienybės, nes ribinėse situacijose tarsi atsiveria, kas kasdienybėje paprastai nematoma ir užgožta: „jie priėjo įsitikinimą, kad apleisti vieną žmogų, reiškia apleisti save pačius“. Jeigu mes „įpratę“  prie Sibiro lagerių ir baisumų, kur žmonės ledėjo ir mirė ne tik nuo bado – alinančio darbo, plius šalčio, tai R. Flanagan atveria vartus į kitos rūšies – karščio ir japoniškojo fanatizmo – pragarą.

Nors dažnai stipriausia ir vertingiausia recenzijose – turbūt istoriniu požiūriu – laikoma būtent Linijos tiesimo dalis, man smūgine tapo – pokarinė japonų prižiūrėtojų adaptacija civiliniame gyvenime. Ir čia vėl rašytojas įtraukia skaitytoją į netikėtą ir europiečiui, ko gero, neįprastą filosofinį, egzistencinį paradoksą: aukos ir budelio jausenų sukeitimą vietomis: Dorigas Evansas, o ir kiti, pabuvoję Linijoje, jau negrįžta užtikrintai ir gyvai į gyvenimą, jie tik bando, bet iš tikrųjų, jiems „egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir tie kiti, kurių tenai nebuvo. O gal net vienos rūšies: tie, kurie ištvėrė Liniją.“ p. 33. Dorigui Evansui „Australija, prisiglaudusi galvoje, buvo paženklinta mirusiųjų istorijomis, gyvųjų Australija jam atrodė labai keista šalis. p. 79 Nors toks požiūris nei naujas, nei stebinantis – remarkiškas, o štai imperatoriškoji dvasia, vėl pasitarnavusi Nakamuros ir kitų karo nusikaltėlių išlikimui ir gebėjimui gyventi, netgi nesijaučiant kaltais – sukrečia. Juk jie viską darė dėl Imperatoriaus, o Imperatorius juk nenubaustas, jie tik Imperatoriaus mechanizmai, iš tikrųjų, negali su tuo nesutikti, bet kaip tada teisingumas, kaip atsakomybė už nusikalstamus veiksmus? Atsakymo nėra: jie pakluso įstatymui. Jiems pavyko pasislėpti nuo bausmės. Jie irgi tebuvo aukos. Bet einama dar toliau: Nakamura siekia tapti gėrio etalonu: geru vyru, geru tėvu, geru piliečiu ir žmogumi, „jis stegdavosi nenuskriausti vorų – pagavęs išnešdavo lauk, – ir niekada netraiškydavo uodų.“ p. 332 Taip atperkant kaltes? Atsakymo irgi nėra. Ar gėris gali būti privilegija ir prieinama tik tam tikrai rūšiai žmonių? Aišku, kad ne. Bet nuo tokio cinizmo, gebėjimo mimikruoti, pasiteisinti prieš save, nuslėpti nusikaltimą bejėgiškumas vis dėlto apima. Kaip ir karo, visokių pasaulio užkariavimo ideologijų beprasmybės. Evanso Dorigo ištarti žodžiai, jog jis pateisina bombų numetimą ant Hirosimos ir Nagasakio, skamba antihumaniškai, bet kai skaitai, kad vėl imperatoriškoji dvasia sukilusi taip, jog leidžia eksperimentuojant skrosti gyvus žmones, na, kažkaip pasimeti ir jau nežinai, ką galvoti apie gėrį ir blogį. Būtent tuo ir genialus “Siauras kelias į tolimąją Šiaurę“, kad jame nėra plokščių paviršių ir vienpusių atsakymų: žmogaus prigimties mechanizmas sudėtingas, jį nulemia skirtingos kultūros, skirtingos aplinkybės, jie tarsi skirtingai užprogramuoti. Kiek asmeninė savivoka lemia sprendimus, sunku pasakyti kalbant apie japonų atstovus, tai daugiau būdinga Evansui Dorigui, nuolat abejojančiam, gyvenančiam dvilypį gyvenimą: lengvą ir sėkmingą išoriškai matomą: karjera, žmona, šeima; ir draskantį: neišsipildžiusi meilė, kaltės jausmas, kad nepakankamai padarė dėl belaisvių, kad ne chirurgas, o mėsininkas, per mažai dėmesio skiriantis šeimai – vidinį.

Ir poezija. Vėl kazusas: menas gali įkvėpti ir tarnauti įvairiems dalykams, nebūtinai gėriui ir grožiui. Japonai kapoja belaisviams galvas į haiku ritmą, mėgaujasi senąja poezija, kaip Imperatoriaus dvasios įkūnijimu, o Dorigas Evansas deklamuoja Šekspyrą, gali laisvai užmigti be moters, bet be knygos – niekaip, A. Tennysono „Ulisas“ buvo pirmas gražus jo pažintas dalykas, poezija jam šviesa, kuri būtina, kad gyventų, kaip būtinas oras, „jis tikėjo, kad knygos turi aurą, kuri jį saugo, kad be knygos šalia jis numirs.“ p. 35

Dorigas Evansas užaugo laikais, kai Gyvenimas galėjo būti suvokiamas ir gyvenamas kaip poezijos įvaizdis arba, kaip jam vis dažniau nutikdavo, vieno eilėraščio paunksmė. p. 79

Nuostabi meilės linija. Aišku, dvilypė ir dviprasmė: atsidavusi žmona Eva ir jaunystėje patirta aistra dėdės žmonai Amei, atsiminimai apie kurią padėjo išgyventi Linijos pragarą, kurią manė esant žuvusią gaisre, nešiojosi atmintyje kaip raudonos kamelijos ir žydros dujų liepsnelės akimis mistinę būtybę – prilygstančią tikram gyvam gyvenimui – išnyra prieš jį netikėtai ir pribloškiančiai prieš užsidarant ratui: “Jis manė, kad ji mirė. O štai dabar galiausiai suprato: ji gyva, o numirė jisai“. p. 381

Romane kaitaliojasi laikai, pragariški ir beviltiški išgyvenimai su šviesiomis vaikystės ir meilės patirtimis, nuostabūs poezijos posmai su žiaurumu, beviltiškos mirties scenos su spindinčia netikėta šviesa, besaikis gerumas (nemuša net uodų) su neribotu blogiu (gyvo žmogaus skrodimas). Kontrastai kuria filosofinę ir egzistencinę gelmę, tuo pačiu gyvenimo įvairiapusiškumą ir neapibrėžtumą… beviltiškumą? Gyvenimas pereina į mirtį, mirtis į gyvenimą, ir viskas – kas? „Obolas, paliktas mirusiojo burnoje susimokėti keltininkui?“ p. 35

Šisujo eilėraštis sukosi Rodrigo Evanso pasąmonėje: tokia santūri tuštuma, nesibaigianti paslaptis, plotis be ilgio, didysis ratas, amžinasis sugrįžimas: apskritimas – linijos antitezė. p. 35

Flanaganas nutiesia savotišką žodžių geležinkelį į praeitį. Kelionė, apie kurią kalba pats pavadinimas, yra kelionė į praeitį, kelionė į atmintį ir kartu kelionė į užmarštį. R. Flanaganas kalba apie tai, ko neįmanoma prisiminti ir ką būtina prisiminti, kaip lengvai viskas pamirštama, kaip sunku perduoti istorines patirtis iš kartos į kartą. Literatūros akiračiai

Vertinimas: 5/ 5