Kočiubaitis, Vilius. Afganistano daktaras/ V. Kočiubaitis. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 289 p.

Lietuviams nebūdingas kūrinys: nuotykių, trileris, kelionės (tiek erdvėje, tiek savo viduje), gyvenimo prasmės paieškų, kitaip sakant, gyvenimo būdo – žanru nenusakomas ir į aiškiai apibrėžtus rėmus neįspraudžiamas; neįprasta ir tematika – atšiaurus, karo kamuojamas Afganistanas ir žmonės iš visai kitos civilizacijos ir laiko: skurdas, ligos, žudymai, moterų beteisiškumas, besisukantys tame pačiame sūkuryje gyvenimas ir mirtis. Ir svetimšaliai tarsi iš kitų planetų: ko gi jiems reikia tame nualintame ir pasmerktame krašte? Pasirodo, netgi tokioje civilizuotai ir kultūriškai nepatrauklioje šalyje „bastosi begalė tėvynėse nepritapusių nevykėlių“. p. 39

Kelionė nuo vienos Afganistano sienos iki kitos: Heratas, Hindukušas, Manzari Šarifas, Čančaranas, Kabulas, Tairara. Kelionė su pavojais, žudymais, bado ir skurdo vaizdais, rizika ir gebėjimu išlikti. Kelionė pagyvenusio daktaro iš Lietuvos nuo savęs ar į save? Kas gali pasakyti, kai žmogus mirties spąstuose.

Vilius Kočiubaitis (g. 1963) karo gydytojas, turi majoro laipsnį. Tarnauja Lietuvos kariuomenėje, dirba Marijampolės ligoninėje. Laisvai kalba anglų, prancūzų, lenkų, rusų kalbomis. Beveik dvejus metus dirbo Afganistane, Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse (knygos viršelis).

Yra išleidęs romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ (2013), dviejų tomų monografiją „Vištytis“ (2015), šiuo metu rengia naujus monografijos tomus. Dalyvavo trijose misijose Afganistane.

Nesigailiu nė vienos dienos iš dvidešimties metų praleistų kariuomenėje, kur turėjau puikias galimybes tobulėti. Nemėgstu ekstremalių pojūčių, ir nepaisant to, kad pats žodis „Afganistanas“ kelia su baime ir pavojais susijusių pojūčių, ši šalis mane ir dabar traukia bei žavi savo baugia mistika. Todėl ir romanas yra vyriškas, kiek šiurkštokas. interviu

Kaip pats autorius sako „Skaitytojas romane keliaus ne tik per Hindukušo kalnus, jo kišlakus, tarpeklius ir slėnius, tai kelionė ir žmogaus sielos labirintais, dažnai nerandant jokio išėjimo. Kartu tai pasakojimas ir apie sunkiai sergančio gydytojo… atgailą. Knygoje daug autentikos – žmonių ir tikrų įvykių. „Afganistano daktarą“ galima laikyti pirmojo romano tęsiniu.“ interviu

Literatūrine ir kalbine išmone tikrai nepasižyminti knyga, tiksliai ir be pagražinimų praplėšianti laukinio Afganistano realybę. Pasirinkęs fikcinę formą autorius neapsiriboja vietovių, peizažo, sutiktų žmonių aprašymu, bet įpina ir meilės, gal tiksliau erotinių scenų, suteikiant kūriniui ne tik lengvumo – savotiškos avantiūros įspūdį, bet ir popsiškumo, kita vertus, įdomūs ir saviti dialogai sustiprina tikroviškumo įspūdį, ne tiesiogine prasme tampa psichologines problemas savyje gniaužiančių kitataučių žaidimu va bank: tiek senienų ieškotojas amerikietis ir Irano vokietis bankininkas, kuriam įgriso europietiška rutina, tiek protagonistas Vėberis, o ir jo sutikta žavioji Belgė. Kas juos atvedė į tą pavojingą ir skurdų kraštą? Kiekvieno vis kitokia gyvenimo patirtis ir civilinėje, normalioje erdvėje ištikusi asmeninė krizė, tik keista, kad šįkart pasirenkama ne Indija, Kinija, Afrika, kelionė į kalnus ar panašiai, o Afganistanas, „kuriame visai nėra egzotikos, įdomių pojūčių, vien tos iš proto varančios dykynės, dulkės, vėjas, saulė, karštis ir laukiniai afganai“ p. 48 – vieniems (moteriai iš Belgijos) visai naujas ir nežinomas kraštas, o kitiems jau ir pažįstamas, kiek įmanu pažinti visai kitokios istorijos ir kultūros šalį, draskomą karo ir viduramžiško atsilikimo, kur vyrui kalašnikovas toks pat savas, kaip bet kuri kūno dalis, žmonos perkamos, kaip perkamas bet koks daiktas; kur „dėvėti marškinius trumpomis rankovėmis – mirtina nuodėmė, o moteris akmenimis daužyti – ne! Tai tik pareiga.“ p. 124, kur moteris – tik darbinis gyvulys (tragiškas ir sukrečiantis luošos Tsatsi likimas, kai ištekinama už visiško senio, o išnaudojama ir jo sūnų, pagaliau užmėtoma akmenimis), kaip nepridursi, svarbiausias vaistas nuo visų ligų– opijus, praturtėjimo šaltinis – aguonos. Šalis, kur nesulaukęs penkerių miršta kas trečias vaikas.

Šioje viduramžiškoje prietarų, neteisybės, smurto ir mirties šalyje žiaurumas yra toks įprastas kaip kraštovaizdžio kalnai. Nejautra kito žmogaus skausmui nėra tautinis afganų bruožas, tačiau žiaurumas čia buvo persmelkęs viską. Šito Vėberis negalėjo paaiškinti. Taip buvo, ir tiek. p. 87

Taigi, ko grįžta protagonistas Vėberis, daktaras iš Lietuvos, jau buvęs karinėse misijose, matęs ir žinantis, koks Afganistanas pavojingas ir koks beviltiškas, nes visų sergančių ir mirštančių iš bado ir skurdo, sužeistų ir traumuotų karo – neišgelbėsi, nė mažai daliai nepajėgsi padėti, o blogiausia, kad afganai visai ir nebijo mirties – paaiškėja tik pabaigoje. Gan netikėtoje.

Gyvenimas Vėberiui jau seniai buvo virtęs kovos lauku, ir ne už pacientų gyvybę – už savo. p. 227

Fikcija ir tikrovė. Šiuo atveju pasirinkta tik fikcinė forma, o tikrovė vis dėlto groja turbūt 90 procentų: nebuvus, nepažinus tos šalies, nė lakiausia vaizduotė nieko panašaus nesukurs.

Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną ten negyvenus. Afganistane praleidau beveik dvejus metus ir patirčių buvo įvairių – malonių, skausmingų ir traumuojančių. Viską fiksavau dienoraštyje ir ateityje ketinu parašyti apie tai knygą, kuris veikiau bus dokumentinė proza. Šiandieną tokiai knygai dar per anksti. interviu

Vertinimas: 4/ 5