Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Vargu, ar „Sarbintai“ gali būti įdomu skaityti su kaimu jokios sąsajos neturėjusiems/ neturintiems, nes ryšys su kiekvienu aprašytu daiktu ar reiškiniu itin intymus, o kartu ir bendrinis – gyvenę kaime puikiai supras: dalgis vaikui kaip įšventinimo į suaugusius, jeigu jau patikėjo brūkštelti per žolę, vadinasi, esi vyras; serbentai, obuoliai teks skinti, rinkti iki begalybės, ir ne kiek reikia valgiui – bus verdamos uogienės, daromi kompotai, sūriai ir pan., kad niekas nenueitų perniek; būsi nelaimingas neturėdamas savojo prūdo, nors gali nueiti išsimaudyti į kaimynų, o ir pažvejoti ten pat, bet, et, tuščios šnekos, vis tiek tai ne tavo prūdas.

Pasakojama iš vaiko pozicijos, taiklus daiktinis natūralizmas persipina su naiviu ir nuoširdžiu, švelniai ironišku vaikišku žvilgsniu į supantį visa kuo stebuklingą pasaulį. Ypač kai tas vaikas šmėsčioja ilgesiu iš suaugusiojo erdvės; kai maži dalykai atrodė dideliais, paprasti ne mažiau tikrais už miesto išgražinimus ir naujumus: net elektra kaime buvo kitokia, tekanti į paprastą lemputę, bet šviečiančią ne blogiau už puošnius šviestuvus; mažas, senas, apvalus autobusiukas – keleivina – vėžino ne blogiau už dabartinius modernius, o baleika atstojo jūrą.

Ant aukšto gyvena praeitis – ji miega sulūžusioje raskladuškėje ir žaislus susideda į fanerinę etažerę. Ji avi basutėmis, į kurias jau seniai netilptų mano koja, bet neniekina ir tėčio velvetinių pusbačių. Ji stumdo vilnų ir siūlų sukimo rites, knisasi po elektros prietaisų likučių dėžę, varto „Nemuną“, „Švyturį“, „Jaunimo gretas“ <…> p. 7

„Sarbintai“ – savotiškas žodinių fotografijų albumas, kur sustabdytas laikas, užkonservuoti nykstantys daiktai ir vaikystės pojūčiai, negebantys sulaikyti visa ko kismo, bet vis dėlto bylojantys atmintį ir su paprastais kasdienybės dalykais susijusį dvasingumą.

Vertinimas: 4/ 5