Shafak, Elif. Trys Ievos dukterys: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 455 p.

E. Shafak paprastai ir meistriškai perpina dabartį ir praeitį, musulmonišką kultūrą ir religiją su pasaulietine pasaulėžiūra, paliesdama svarbiausias aktualijas: terorizmą, ribines žmonių pažiūras, moters vietą patriarchalinėje visuomenėje ir jos laisvėjimą, pagaliau musulmonės moters bandymą integruotis europietiškame sociume. Tiesa, viskas daroma nors ir meistriškai, bet gan tiesmukai, be subtilybių ar filosofijų, gal dėl to ši autorė ir yra tokia populiari, nes jos nereikia stengtis suprasti ar susikaupti bandant perskaityti kaip specifinės šalies specifinę literatūrą. Atvirkščiai, knyga, kaip ir daugelis šiuolaikinių, paaštrinta detektyviniu naratyvu, meilės, nors tikrai ne saldžios – patirtimis.

Dvi laiko plotmės, gan artimos metų skaičiumi (devintas, dešimtas dešimtmetis ir 2016–ųjų vienas vakaras, kurio metu ne tik smogia realybė savo kraštutinumais protagonistei Perei, bet ir iššaukiama praeitis, priverčianti lyg prieš mirtį veikėją persvarstyti visą gyvenimą ir netgi bandyti atitaisyti padarytas esmines klaidas).

Kūrinio centre – moters tapatybės klausimas, kokia yra dabartinė muslimus modernus moteris ir kuo ji skiriasi nuo kitų kultūrų atstovių?

Visos šios moterys bijo Dievo, vyro, skyrybų, skurdo, teroristų, minios, nešlovės, beprotybės. Jų namuose nepriekaištingai švaru, o galvose tuščia, nes puikiai žino, ko nori iš ateities. Vaikystėje jos tobulai išmoko įtikti tėvui, vėliau – vyrui. Tos, kurios ištekėjo seniai, reiškė savo nuomonę drąsiau ir garsiau, bet niekada neperžengdavo ribų. p. 261

Perė iš tų turtingų Stambulo moterų, regis, niekuo neišsiskiria: įpratusi elgtis kaip iš jos tikimasi, neatidengdama nei tikrųjų pažiūrų, nei sieloje tvyrančios tuštumos. Nuo pat vaikystės patyrusi dvilypės pasaulėžiūros įtaką: tėvas aršus pasaulietis, aukščiau už viską iškeliantis mokslą ir išsilavinimą, dukrai įdiegė, kad baigusi mokyklą ji studijuos geriausiame pasaulio universitete ir kad tai pagrindinis jos gyvenimo tikslas – įgyti išsilavinimą; motina gi – nuolanki musulmonė, badmiriaujanti, besimeldžianti ir pasikliaujanti tik Alachu. Nesantaika ir barniai tarp tėvų tokie stiprūs, kad vaikams išaugti pasitikinčiais ir sveiko proto kažin ar įmanu.

Ji anksti suvokė, kad šeimos narių rietenos yra pačios skaudžiausios, ypač jei vaidijamasi dėl Dievo. p. 31

Jautri ir pasimetusi mistikoje ir realybėje, tarsi mediumas tarp tėvų aistrų, Perė bando pati rasti atsakymus į su Dievu susijusius klausimus: ji rašo dienoraštį Dievui, jame pasakoja apie dažnai pasirodantį Miglos kūdikį, kurio pati negali suvokti, negali ir atmesti, nes vaizdinys nuolat pasikartoja.

Taigi kita per visą kūrinį rutuliojama tema – būtent Dievo, ne religijos, ne tikėjimo – Dievo. Dar labiau užaštrinama protagonistei atvykus studijuoti į Oksfordą, kur susidraugauja su musulmoniškos kilmės, bet visai kitokių pažiūrų merginomis negu ji pati. Trys musulmonės: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jų santykius ir savivoką supainioja Oksfordo legenda profesorius Azuras, patraukiantis studentus ekscentrišku elgesiu, intelektu ir moderniais dėstymo metodais. O Azuras veda ne ką kitą, bet seminarus apie Dievą, kur papuola toli gražu ne visi norintieji. Perė, o ir dvi jos draugės atsiduria tarp išrinktųjų. Ir tarp pasmerktųjų. Pasirodo, profesorius įsivaizduojąs savotišku Dievu, ir leidžia sau vykdyti eksperimentus su jį dominančiais studentais. Perė neatlaiko įtampos, be to, ji taip stipriai įsimylėjusi jos asmenybę sugebantį keisti profesorių, kad išlindusi paslaptis, jog merginos vizija apie jausmus ir svajones visiškai neatitinka realybės: viena iš draugių Azuro meilužė ir patikėtinė, o kitos – tik eksperimento aukos, ryžtasi savižudybei, o išgelbėta tiesiog pabėga iš Oksfordo.

Nors aktualių temų – terorizmo, musulmonų moters tapatybės, šiandienos religijos ir Dievo vieta žmogaus gyvenime – užaštrinimas iki kraštutinumo atrodo gerokai pritemptas, vis dėlto ir įtikina: aplinkos smulkmenos, jausmai ir idėjos suaudžiamos į įvairiaspalvį, bet vientisą audinį. Skirtingų pažiūrų ir charakterių protagonistės šeima kaip chaotiškos, nevisai suprantamos ir ne itin tolerantiškos šalies miniatiūrinis atspindis, kur susvetimėjimas ir kraštutinumai užgožia logiką ir empatiją.

Kontrasto principu rikiuojami ne tik veikėjai (prieštaringų pažiūrų draugės, šeimos nariai, lemtingas turtingos moters ir valkatos susidūrimas; arogantiškas dėstytojas ir naivi studentė), bet ir pačios erdvės: gyvas, kunkuliuojantis, alsuojąs įvairiausiais kvapais, neįtikėtinais transporto kamščiais ir žmonių tirštumu Stambulas: „dviejų žemynų miestas ant septynių kalvų prie trijų jūrų, turintis penkiolika milijonų gyventojų“; tvarkingas, stambulietei, regis, net spengiantis nuo tylos Oksfordas, kur kiekvienas atrodo gali elgtis ir rengtis kaip tik šauna į galvą. Ir kontrastingas moters pojūtis: Stambule besijaučianti per daug matoma ir lyg būtų nuolatiniame pavojuje, Oksforde galinti net bėgioti tamsiu paros metu, niekas nekreipia į ją dėmesio, kas Perę ypač stebina.

„Trys Ievos dukterys“ – tai ir asmenybės raidos romanas: nuo vaikystės iki brandžios moters, pasakojimas kaitaliojant erdvėlaikį, vieno vakaro įvykius su prisiminimais, juos reflektuojant ir priimant vos ne mirties akivaizdoje jaunystės klaidų atitaisymus.

Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, jokiu būdu nepavadinsi pigiu skaitalu: puikus vertimas (Danguolė Žalytė–Steiblienė), daug kur blyksteli tikrai originalios ir taiklios metaforos, kalba ir paprasta, ir skoningai vaizdi, autorė mėgsta (ne tik šiame kūrinyje) kulinarinius palyginimus, vaizduojant aplinką, ypač Stambulą įtraukti visas skaitytojo jusles, apgaubdama kvapais, spalvomis, skoniais, garsais: „namas surūgusių vyšnių spalvos“; „sienos plonos kaip iškočiota tešla“; „pro švininį dangų it kūdikio dantukas nedrąsiai prasikalė aušros spindulys“; „studentai kaip pieno kokteiliai, kiekvieno skonis skirtingas“ ir t.t.

Vertinimas: 4/ 5