Ikstena, Nora. Motinos pienas: romanas. – N. Ikstena/ iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 191 p.

Nepasiekiamos laisvės ilgesys

Latvių rašytojos lakoniškas ir stiprus romanas apie trijų kartų moteris asmenybės netoleruojančiais socializmo metais. Nuo 1969 iki nepriklausomybės atgavimo. Nors, regis, autorės žodis toks smogiantis, kad rašyti galėtų apie bet ką ir tai sukrėstų.

Pasakojama iš dviejų veikėjų pozicijų: dukters, kuriai teko tapti savo motinos motina ir ja rūpintis nuo vaikystės, ir motinos, turinčios ginekologės mokslininkės gyslelę ir matančią prasmę tik darbe, bėda ta, kad ne pagal nubrėžtus standartus: ji gydytoja iš pašaukimo, pasiryžusi padėti moterims kiek įmanoma ir netgi užbėgant išradimams į priekį. Per jų monologus, ypač mergaitės, rutuliojama ir trečiosios šeimos moters – Motinos motinos, įprastai vadinamos močiute, – linija, kurios žvilgsnis į gyvenimą paprastas, meile apdalijantis artimuosius ir trokštantis jiems bet kokiu atveju padėti.

Autorės žodžiais „Motinos pienas“ – bene asmeniškiausia mano knyga, kurią buvo labai sunku rašyti. Gal dėl to, kad pasakodama savo šeimos istoriją buvau labai atvira ir savo atžvilgiu gana žiauri, romanas ir sulaukė tarptautinės sėkmės. Turbūt skaitytojams tas skaudus atvirumas patinka.“ Plačiau

Jau pirmajame 1998 m. pasirodžiusiame romane „Gyvenimas yra gyvenimas“ gvildenama sudėtinga motinos ir dukters tema: dukra su motina, galima sakyti, suartėja tik per pastarosios laidotuves: iš pasakojimų ima ją ne tik pažinti, bet ir suprasti. Taigi skaudi motinos tema vėl grįžta į rašytojos kūrybą ir įistorinant perteikiama ne tik sudėtinga šeimos drama, bet ir visos tautos likimas sovietinės stagnacijos laiku.

Trejybė įvairiais aspektais: motina, dukra, motinos motina; motina, dukra, Jesė; motinos motina, patėvis, dukra; motinos vaizduotės trejybė: pragaras, piktoji dvasia ir Gyvybės nešėja; žmogus, Sovietų sąjunga, visas kitas pasaulis… Trys moterys ir jose sutalpinti skirtingi tipažai: tos, kurios geba prisitaikyti ir išgyventi įsikibdamos svarbiausių vertybių – artimųjų; neįstengiančios prisitaikyti prie dvigubų standartų: vienaip galvoti ir kitaip gyventi ir sumalamos režimo; gimusios, augusios, brendusios fiktyviai skelbiamose tiesose ir be komplikacijų jas priimančios, nors daug ir nesigilinant, bet… intuityviai kažkur senelių, motinos žodžių nuogirdos, pagaliau intuicija, vos atsiradus impulsui – šiuo atveju Mokytojui – regis, pažadina tarsi užšalusį krioklį kitokią gyvenimo sampratą ir laisvės trokšimą.

Prieštaringiausias ir sunkiausiai – na, man vis tiek netelpa motinos charakterio, švelniai tariant, ypatumai, vien į socializmo netoleravimo rėmus – kebliai suvokiamas ir „įveikiamas“ (ne)moters, (ne)motinos, o po kiek laiko ir (ne)gydytojos charakteris. Taip lengvai neįspraudžiama į kokius nors įprastus rėmus veikėja. Iš pradžių skaitant, kai atsisako naujagimę maitinti savo pienu, tikrai atrodo, kad dėl kažin kokių psichinių priežasčių, nors žvelgiant tiesiogiai iš medicinos pusės to paaiškinti irgi neįmanu: juk liga persiduoda pirmiausia ne per pieną.

Aš nebijojau nei amerikiečių, nei atominio karo, nei dėdės Semo, aš bijojau savo motinos. Kartais ją užvaldydavo kone šėtoniška jėga, kuri verždavosi lauk, naikindama viską aplinkui, o ypač artimo meilę. p. 14

Motinos negatyvų požiūrį ne tik į tarybinę aplinką, bet ir į save, kaip ir norą tapti gydytoja, suformavo, ko gero, susitikimai su tikruoju, iš tremties grįžusiu ir tamsų likimą nešusiu tikruoju tėvu, o gal net nelemtasis paveldėjimo genas.

Stebėdama tėvo fizines kančias, aš nusprendžiau tapti gydytoja. Nesu tikra, kad jį mylėjau. Kartais man būdavo jo gaila, kartais nekenčiau, nes jaučiau, kad jo savinaikos genas giliai įterptas manyje ir kad ilgainiui jis augs ir kerosis, mačiau, jos jis mane įveiks, kad ir kaip priešinčiausi, jis mane įveiks. p. 16

Simbolika, asmeninė patirtis persipina su politine, istorine šalies situacija, žmogaus laisvės, realizacijos su slopinamojo aparato bekompromisiu buldozerio triuškinimu.

Mano motina, būdama jauna gydytoja, tikriausiai žinojo, kad jos pienas vaikui gali pakenkti nei išeiti į naudą. Kaip kitaip paaiškinti, kad ji pradingo iš namų tučtuojau po gimdymo. Jos nebuvo penkias dienas, o grįžo ji sopančiomis krūtimis, pienas jose buvo išdegęs. p. 8

Pakaičiui pasakojamos motinos/dukters istorijos (tuo pačiu balsu stiliaus atžvilgiu?) nusako laikmetį ir jame užspaustą žmogų. Atrodo, kad motina suveržta tramdomaisiais marškiniais blaškosi trokšdama ištrūkti, bet nepavykus krenta į desperaciją ir nesugeba koncentruotis nė į kasdienį buitinį gyvenimą. Piktnaudžiavimas alkoholiu, vaistais, negalėjimas susikoncentruoti jokiai veiklai stumia moterį į gilią depresiją. Netgi atkampioje kaimo ambulatorijoje gebėjusi kaip gydytoja pelnyti pacienčių pagarbą ir pasitikėjimą, sovietinės nomenklatūros, deja, stumiama į visišką nuošalę – psichiatrinę ligoninę, lyg gabiam ir kitokiam žmogui toje dirbtinėje santvarkoje vieta nenumatyta. Galbūt dėl to toks kontrastingas ir neįprastas „normalioje“ bendruomenėje kaimo gydytojos ir pusiau vyro, pusiau moters Jesės tarpusavio supratimas ir draugystė bet kokiu momentu.

Ir turbūt ciniškiausias, bet ne vienam inteligentui iš to meto pažįstamas – eliminavimas iš intelektualinės veiklos ir tarsi savanoriškas sulyginimas su tikraisiais darbo žmonėmis. Vielinių šepetėlių rišimas – bene ir pats graudžiausias epizodas, kai palaužtas žmogus susitaiko su bet kuo. Ironiška, materialiai net labiau apsimoka, rodos, kuo krisi žemiau, tuo bus tau daugiau atseikėta. „Kaip šepetėlių rišėja aš galėjau sau leisti daug daugiau negu už savo mėnesinį ambulatorijos atlyginimą“ p. 171

Traukiant vielas per šepetėlių pagrindą, galvoje įsivyraudavo rami tuštuma. Ji priminė miegą, tik atviromis akimis ir judančiomis rankomis, kurios atlikdavo vis tą patį judesį. Tai mane ramino ir ruošė kažkam, kas neišvengiamai artėjo. Kaip Jesė tada pusbalsiu pasakė dukrai – viską reikia priimti nuolankiai, taip pat ir vielinius šepetėlius, tada atsiras naujų dvasios jėgų. p. 171

Nors vaizduojami išgyvenimai liūdni ir niūrūs, bet veikėjos nesiblaško vien tamsoje ar migloje, vertybės, atrodo, pačios susibalansuoja – neviltis ir gyvenimo džiaugsmas eina kartu. Motinos motinos nuostata, kas beatsitiktų, reikia gyventi, o ne skaudinti save visokiausiais nepilnatvės užaštrinimais; dukters trykštantis gyvybingumas, o tuo pačiu ir nevaikiška branda tvarkytis su sunkumais, atsakomybė ir besąlygiška meilė kad ir kokia būtų, bet motina – juodybę apgaubia šviesa ir viltimi, kaip sunkiai einantį paremia stipresni.

Tas pats pieno įvaizdis kartojasi įvairiais kontekstais: motinos pienas kaip nuodas; nekenčiama stiklinė pieno mergaitei mokykloje, kurio netoleravimas buvo suprantamas vienareikšmiškai – kaip protestas prieš nustatytą tvarką, tai ir vienas iš stipriausių prievartos, tiesa, vaikiškos, bet atrodančios tikrai baugiai – patyrimas. Ir tikėjimas, kad „dukra pajus ne kartų, bet raminantį gyvenimo pieno skonį. p. 79″; jūros, upės vanduo šiltas kaip pienas, Paukščių takas – lat. pieno takas – tas pats žodis nusako malonumą, grožį ir gėrį, tas pats žodis – ir tamsos, ir šviesos skeidėjas.

Per visą romaną brėžiama mirties gyvybės linija: „Taip jau yra – ne visi gimsta, užtat visi miršta.“ p. 88. Pirmieji skyriai pradedami gimimo scenomis, bet vos ne kiekviename puslapyje žongliruoja ir mirtis: niūriai įspūdingos jaunos merginos užsimiršimai prozektoriume; eksperimentavimas savimi išbandant vaistus, merdėjimas perdozavus alkoholio ir medikamentų; netgi nežinomą grybą valgant lyg lemtį – mirtis ar gyvenimas; pagaliau kiekvieną dieną ambulatorijos koridoriuje besigrūdančios pacientės: norinčios atsikratyti užsimezgusios gyvybės ir tos, kurios metų metais negali susilaukti vaikelių.

<…> niekados neskatinau darytis abortą, bet gimdyti, išleisti vaiką į pasaulį šiuo metu ir šioje vietoje man atrodė taip pat beprasmiška, kaip ir viskas, kas vyksta aplink. Mes buvome pasmerkti, atkirsti nuo pasaulio, apsupti aukšta tvora, kurią saugojo spygliuota viela ir koviniai šunys. Pasmerkti kažkokiai mieguistai egzistencijai, kurią turėjom vadinti gyvenimu. p. 77

Dukra irgi nuo vaikystės mato gyvenimo mirties šokį: motinos ekscentriškas elgesys – jos kasdienybė. Patirtas baisus žiurkėno Bembio elgesys: suryja savo vaikus ir vienišas miršta iš laisvės ilgesio – iš pradžių atrodęs tik nesuprantamas, kaip ir motinos negebėjimai pakelti kasdienės dienos, rodos, tokios paprastos ir net džiugios, visa savo esme atsiveria tik Mokytojo dėka.

Nors gyvenimas sudėtingas ir emociškai alinantis, dukra ir motina patiria ir bendrų laimės akimirkų: karnavalui motinos pasiūtas Dviveidis, tarsi išreiškiantis esamas ir būsimas būties kolizijas, iškepta traški višta, skanus obuolių pyragas; motinos piešinys: motina su vaikeliu sujungti bambagysle tarytum šoka linksmą šokį.

Antraeiliams personažams knygoje daug vietos neskiriama, bet jie irgi įsimintini: gerumu ir šviesa spindintis Motinos motinos patėvis; be abejo, Mokytojas, kuris, kaip ir Ulickajos „Image“ atlieka Atvertėjo, kuriuo tikima labiau nei tėvu, motina, netgi Dievu – vaidmenį, vaikams atmerkdamas akis į pasaulį; šiurpą kelianti grynaveislė sovietinė moteris motina fanatikė – mokyklos direktorė, didžiuodamasi išleidusi į Černobylį sūnų, primenanti „Laiko iš antrų rankų“ heroję; prievartinių struktūrų atstovai panašūs: standartiniai klausimai, standartiniai veiksmai ir, regis, robotai, ne žmonės.

Veikėjų veiksmus, mąstymą, netgi svajones nulemia specifinis erdvėlaikis – Sovietų Sąjungos stagnacijos metai: 1969 – 1989. Nors atrodo viską  apsprendžia istorija ir valdžia, Motina negali atleisti, tiksliau susitaikyti su savo Motinos sprendimu pasilikti Latvijoje, o ne emigruoti kaip jos seserys, broliai:

Dar buvo laiko, kol Raudonoji armija įžengs į Rygą. Žmonės bėgo, kur kas išmanė, rizikuodami gyvybe, slėpdamiesi pajūrio miškuose, laukdami žvejų valčių, kad nusigautų iki Gotlando. Tėvas ir motina turėjo palyginti saugią galimybę išvykti. Bet motina kategoriškai atsisakė. Ji juk laukiasi, o vaikas privalo gimti gimtinėje. p. 78

Nuo tokio požiūrio – asmeninės kaltės primetimo artimiausiam žmogui – jai, aišku, ne lengviau, o tik dar sudėtingiau, nes užspiesta režimo nemato nė vieno dvasiškai artimo, prie kurio galėtų šlietis, na, vėliau, galbūt per vėlai, į sąmoningą ir šviesą ateityje matančią dukrą.

Gyvenimo šviesa užliejo kiemus, kelius, laukus ir miestus. Aš norėjau, kad ji kaip devintoji banga įsiveržtų į mano motinos mažytį, prirūkytą kambarėlį, nuskalautų visas istorijos skriaudas, visus žiaurumus ir nelemtus sutapimus, taip pat ir gimimą būtent tada ir būtent ten, įsiveržtų ir liktų ant šviesos jungiklio. p. 184

„Motinos pienas“ – knyga, kurią skaitant galima vos ne ištisai prisibraukyti, o aprašant norisi cituoti ir cituoti: turbūt nėra nereikšmingų sakinių, plepėjimo dėl plepėjimo – esmė prasiveržia esminiais originaliai parinktais žodžiais. Ir vis dėlto… įistorinimas kai kur atrodo perspaustas. Iš pat pradžių braunasi mintis, kad motinos nelemtis glūdi giliau negu santvarka, negu išorės jėgos, galbūt tai aštrikliai, bet nesinori tikėti, kad viską lemiantys. Jau vien skaitant sceną prozektoriume atrodo, kad susiduri su moterimi maniake, kuriai nėra stop, jeigu pasileido kokia nors ją dominančia krytpimi. Taigi, ar viena iš pagrindinių veikėjų genijus ar beprotė? Tą ribą ištrina ir nusveria į vieną pusę ir sovietinė kitoniškumo nepripažįstanti santvarka.

Galvoju, ar yra kažkas panašaus lietuvių literatūroje: neateina į galvą, viena, nežinau pakankamai savų rašytojų kūrybos, antra, sukasi „Šulinys“, aišku, visiškai kitos tematikos, bet išaustas stipria žodžių tekstūra, tik pastarajame…

Vetinimas: 4,6/ 5.