Hilton, James. Dingęs horizontas: romanas/ J. Hilton; iš anglų k. vertė R. Pilkauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – 197 p.

Klasika. Utopija. Šangrila.

Aš iš tų, kuriems šis kūrinys nežinomas, filmas nematytas, bet regiono ar dar kažin ko pavadinimas Šangrila girdėtas. Taigi, kaip rašoma kažkurioje apžvalgoje, kiekvienam vienokiu ar kitokiu būdu su „Dingusiu horizontu“ tekę susidurti. O paskatino perskaityti A. Pattchet „Nuostaboje“ veikėjų refleksijos apie savo padėties sulyginimą su „Lost horizon“.

J. Hilton (1900–1954) Londone gimęs ir kurį laiką gyvenęs rašytojas, vėliau persikėlęs į Kaliforniją, jo darbas glaudžiai siejosi su Holivudu (amerikietiškumas ryškus ir šiame romane), mėgęs muziką ir keliones, buvo prisiekęs alpinistas. Išgarsinę kūriniai: „Lost horizon“, „Goodbye, Mr. Chips“.

Nors „Dingęs horizontas“ išleistas 1933, bestseleriu tapo 1939 m. ir pradėjo patogių, minkštais viršeliais, kišeninių knygų leidybos erą.

J. Hilton parašyti romaną apie stebuklingą Šangrilos šalį įkvėpę perskaityti straipsniai apie Kiniją ir Tibetą įvairiuose to meto spaudos leidiniuose. Knyga buvo du kartus ekranizuota, sukurtas miuziklas, šiuo vardu pavadintas prašmatnių viešbučių tinklas, vardo traukai neatsispyrė ir JAV prezidentas F.Roosevelt, įvardinęs savo rezidenciją Šangrila, ar Kinija, Šangrilos pavadinimą davusi visam regionui.

„Dingusio horizonto“ pradžia – ankstesnio laiko kūriniams būdingas prologas tarsi stengiantis sudaryti tikrumo įspūdį: du susitikę vyriškiai kalbasi apie bendrą pažįstamą, neeilinę asmenybę konsulą Konvojų, kuris pagal gabumus ir charizmą turėjęs tikrai ką nors pasiekti didingo, o ne diplomatinėje tarnyboje nuobodžiauti. Ir vienas iš jų, rašytojas Rutefordas, įteikia rankraštį, taigi tolesnį knygos pasakojimą reikėtų ir suprasti kaip to rankraščio siužetą.

Prasidėjus perversmui Baskule keturi absoliučiai skirtingi keleiviai: misionierė Rytuose Roberta Brinklou, amerikietis Henris D. Barnaras, Jos Didenybės konsulas Hjugas Konvėjus ir Jos Didenybės vicekonsulas kapitonas Čarlzas Malinsonas – atsiduria tame pačiame iš Pešavaro atsiųstame lėktuve ir turi būti nuskraidinti į saugią vietą. Bet, pasirodo, lėktuvą užgrobė nežinia kas, „vyrai lakūno apranga niekuo nesiskiria vienas nuo kito“ ir sudužo, žūstant lakūnui, kalnų nuošalioje vietoje. Konvojus, jaunystėje alpinistas mėgėjas, spėjo, „kad jie perskrido vakarinę Himalajų grandinę ir pasiekė mažiau žinomas Kunluno aukštikalnes. Vadinasi, jie atsidūrė didingiausiame ir nesvetingiausiame pasaulio krašte – Tibeto plynaukštėje, kur net žemiausi slėniai yra trijų kilometrų aukštyje.“ p. 45 Lyg atsitiktinai atsiradę nepažįstamieji nuveda juos į vienuolyną, iš pirmo žvilgsnio Konvėjui pasirodžiusį ore plevenančia vizija.

Kas gi toji Šangrila ir ko siekia autorius vaizduodamas atskirtyje gyvenančių žmonių likimus?

Iš šiandienos perspektyvos žiūrint – tai utopinė fantastinė bendruomenė, bet su net fantastikai būdingais tam tikrais prieštaravimais. Ypač atskirtyje – prieš akis nepasiekiama Karakalo, Mėlynojo mėnulio,  viršukalnė – įsikūręs vienuolynas atvykėlius nustebina moderniais buitiniais patogumais: centrinis šildymas, vandentiekis, vakarietiška higienos įranga suderinta su Rytų tradicijomis, ir kyla klausimas ne tik už kokius lobius – pasirodo vietovė turtinga aukso – gauna visa tai, bet, visų pirma, kaip? Juk Šangrila veik nepasiekiama slapta erdvė, į kurią kas nori nepapuola, bendruomenės atskirtis saugoma ir sąmoningai planuojama: papildoma įvairaus amžiaus, rasių, požiūrių asmenimis.

Vienuolyne tvyro ramybė, laikas atrodo sustojęs, o kiekvienas gali užsiimti savęs pažinimu ir tobulinimu. Ypatingas dėmesys menams: kinų dailės smulkmenos, muzikos kolekcija, instrumentai, įspūdinga biblioteka.

Netoli esančiame kerinčio grožio slėnyje (žaliajame dugne) keli tūkstančiai gyventojų. Jie pavaldūs vienuolynui. Pagrindinis valdymo ir sociumo gyvavimo principas – nuosaikumas.

Valdome nuosaikiai griežtai, o mainais gauname nuosaikų paklusnumą. Manau, galiu tvirtinti, kad mūsų žmonės yra saikingai blaivūs, saikingai skaistūs ir saikingai dori. p. 65

Taigi: gyvenimas vyksta absoliučioje atskirtyje, bet su pasaulio geriausiais buities pasiekimais.

Kita, ko gero, niekur žemėje nepasiekta keistybė: valdo keletas vienuolių visą slėnyje gyvenančią bendruomenę be prievartos, bausmių, atrodo, ir be įstatymų. Gera valia.

Patyrinėjus paaiškėjo, kad vyrauja laisva ir lanksti vienuolyno vienvaldystė, paremta nerūpestingu geranoriškumu. Kaskart nusileidus į derlingąjį rojų, stiprėjo įsitikinimas, kad toks valdymas sėkmingai įsitvirtino. Vis dėlto Konvėjui buvo neaiški teisėtvarka. Nepastebėjo nei kareivių, nei policijos, tad kaip baudžiami prasikaltusieji? Čangas paaiškino, kad nusikalstama labai retai, pirmiausia todėl, kad nusikaltimais laikomi tik sunkūs prasižengimai, be to, visiems pakanka visko, ko protingai trokšta. p. 98

Romanas parašytas tarpukariu: dar nepamiršus pirmojo pasaulinio karo padarinių ir jau plevenančia naujo nuojauta, o ir fašizmo pradžia Vokietijoje. Būtent karas daug žadančią, visapusiškai talentingą ir neeilinę Konvojaus asmenybę pakeitė į tarsi pasroviui plaukiantį, be vairininko laivą. Nes bendravimas, anksčiau vertybėmis atrodę siekiai prarado prasmę.

Nežinau, ar skirstote čia atvykstančius žmones į kategorijas, jeigu taip, galite mane priskirti prie 1914–1918 metų. Manyčiau, kad jūsų senovės liekanų muziejuje esu unikalus egzempliorius – kartu atvykę kiti trys šiai kategorijai nepriklauso. Minėtais metais išeikvojau didžiąją dalį savo aistrų ir jėgų – retai kada apie tai kalbu. Pagrindinis dalykas, kurio nuo to laiko prašau pasaulio, kad paliktų mane ramybėje. p. 133

Taigi pagrindinė romano tema – intelektualiai išskirtinės asmenybės nepritapimas prie nestabilios, karų draskomos visuomenės. Autsaiderio kelias į tobulą erdvę ir tobulą būseną: graži, nors ir atšiauri aplinka, kur paprasčiausiai galima būti pačiu savimi. Netgi laiką suvaldyti ir prailginti gyvenimą įmanu ne mokslo, bet individo dvasinio tobulėjimo dėka.

Ateis laikas, kai pasensi, kaip ir kiti, nors daug lėčiau, o fizinė būklė bus daug puikesnė: aštuoniasdešimties vis dar galėsi kopti kalnų perėja lyg jaunas vyras, bet, sulaukęs ir dvigubai tiek metų, nesitikėk, kad stebuklas tęsis. Mes nesame stebukladariai, nenugalėjome nei mirties, nei senatvės. Viskas, ko pasiekėme ir kartais galime padaryti – tai sulėtinti šio trumpo intervalo, vadinamo gyvenimu, tempą. Tai darome būdais, kurie čia tokie pat paprasti, kaip neįmanomi kur nors kitur. Bet nesuklysk – mūsų visų laukia pabaiga. p. 131

Autorius sukuria sklandančios legendos apie stebuklingą Šambalą ar panašią šalį versiją, tik šiek tiek, švelniai tariant, keista ir linksma, kad laimės šalis negalima be amerikietiškų patogumų įvaizdžių: buitis be jokių problemų. Taigi intelektuali dvasinė ramybė ir tobulėjimas įmanomas tik esant aplinkos komfortui. Dvasingumo siekiama nešvaistant jėgų ir laiko rūpinantis išgyvenimu: aukščiausios prabos buities sprendimai, skanus, nors ir saikingas, kaip sakoma, maistas ir pan. Ir tai praeito tūkstantmečio ketvirto dešimtmečio pradžioje, kokia utopinė laimė švytėtų prieš šių dienų žmogaus akis?

Vis dėlto kelias į save ir laiko prailginimas – ne pagrindinis tikslas, o juolab idėjinis knygos centras. Ir tiesiogiai, ir tarp eilučių šmėkščioja karo šmėkla, nuo kurios reikia gelbėtis ne tik žmonėms, bet gelbėti nuo visiško išnykimo ateities pasaulį. Rašytojo nuojauta lamos Pero priešmirtinės aiškiaregystės forma iš laiko perspektyvos – išsipildžiusi siaubo realybė, o kas žino, ar toliau nesimaterializuos ir dar kraupesnės mintys.

Prisiminė savo matytus akimis matytus vaizdus, o mintyse įsivaizdavo kitus: regėjo, kaip stiprėja tautos, bet ne išmintimi, o nepadoriomis aistromis ir noru griauti, kaip didėja technikos galingumas, kol vienas ginkluotas žmogus galės prilygti visai Didžiojo katalikų valdovo kariaunai. Pero suvokė, kad griuvėsiais pavertę žemę ir jūrą, jie pakils į orą… p. 135

Šangrila – kaip išskirtinė taiki ir saikinga bendruomenė bus nepasiekiama įsisiautėjančiam chaosui ir mirčiai. Šangrila – kaip Nojaus laivas, reiškiantis išsigelbėjimą ir tolesnę žmonijos tąsą.

Negalime tikėtis malonės, bet rusena viltis, kad liksime nepastebėti. Būsime čia su knygomis ir muzika, medituosime, saugodami trapią mirštančio amžiaus eleganciją ir siekdami tokios išminties, kokios žmonėms prireiks visoms jų aistroms nurimus. Mes privalome saugoti paveldą ir perduoti palikuonims. p. 135

Konvojaus bendrakeleiviai – visiškai skitingų pažiūrų ir siekių asmenybės, bet jų charakteriai nors ir individualizuoti: jaunyste trykštantis ir įprastą gyvenimą įnirtingai atgauti siekiantis Konvojaus buvęs bendradarbis Malinsonas; atskirtimi apsidžiaugęs amerikietis, nuo kalėjimo bėgąs Barnaras – abu nors į Šangrilą žiūrintys savaip, bet tvirtai ant žemės stovintys materialistai, vienas su šypsena, kitas su pykčiu žvelgiantys į dvasinį intelektualųjį būvį, o ir į Konvojų, juolab senuosius vienuolius; misionierė Brinklou pavaizduota kaip tipiška, nors ir primityvoka, pareigos vykdytoja: visur, kur tik yra žmonių, matanti prasmę savo misijai – vis dėlto visi trys yra daugiau kaip Konvėjaus išskirtinumą išryškinantys segmentai. Nors kai kuriais atvejais – ypač Malinsonui netrūksta ir gyvybės. Ribotai apibrėžti – kaip blunkantys senoviniai portretai, nutapyti perteikiant tamsos ir šviesos žaismą – Šangrilos vienuoliai lamos. Jie erudicijos, išminties ir kultūros įkūnijimo simboliai kaip esminių dalykų pasaulyje norint išsaugoti žmonijos išlikimą apskritai.

„Dingęs horizontas“ – utopinis romanas, siūlantis karo baisumus patyrusiam žmogui idealią išgyvenimo taktiką ir erdvę, kartu tai ir susirūpinimas dėl technikos, mokslo pažangos panaudojimo naikinimui ir griovimui, bet ne meno, kultūros – tikrosios pažangos – suklestėjimui.

Vertinimas: 4/ 5