Esamo laiko atradimas

Renberg, Tore. Šarlotė Izabelė Hansen: romanas/ T. Renberg; iš norvegų k. vertė Lina Baltrukonienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. – 286 p.

Dviplanis kūrinys: akademinio literatūrinio elito gyvenimo problemos ir realios kasdienės šeimos kaip pilnavertės egzistencijos būtinybė ir suderinamumas su mokslo pasauliu. Jeigu pirmasis sluoksnis – akademizmo kritika ir hermetika – bent jau man, gan įdomus, tai antrasis visiškai popsinis ir skirtas plačiajai, serialus mėgstančiai auditorijai, tiesą sakant, supaprastintas ar tiesiog neįstengta rašytojo skverbtis niuansuotai iki esmės ir psichologiškai sukurti pagrįstą ir įtikinamą protagonisto charakterį. Apskritai hiperbolizacija (perspaudimas?) ir ironija būdinga nuo pradžios iki pabaigos, veikėjai daugiau ar mažiau vaikiški ir juokingi, nors transliuojantys šiuolaikines idėjas ir besisukantys šiuolaikinių problemų sūkuriuose, o ir apkarstyti tuomečio laikmečio aktualijomis: princesės Dianos žūtis…

Tore Renberg (1972) – įvairius žanrus išbandęs norvegų rašytojas: romanai, scenarijai, novelės, vaikų knygos – pelnęs ne vieną apdovanojimą, o jo kūriniai tapę bestseleriais, verčiami į užsienio kalbas. „Šarlotė Izabelė Hansen“ – viena iš serijos apie Jarlę, bręstantį ir pažįstantį įvairias gyvenimo sritis jauną vyriškį, knyga, paremta ir asmeninėmis patirtimis (pats rašytojas studijavo literatūrą, gilinosi į M. Prusto kūrybą, kaip ir veikėjas, tiesiogiai pažino akademinę aplinką).

Iš Stavangerio kilęs, Bergene gyvenantis ir studijuojantis protagonistas Jarlė Klepas, pasinėręs į siaurą literatūrinį pasaulį ir bohemą, gerokai atitrūkęs nuo įprastos kasdienybės, savotiškas narcizas, besimėgaujantis savo intelektinėmis galimybėmis, iškalba, susigalvotomis filosofinėmis koncepcijomis ir tikėjimu dėstytojo, o kartu ir sugėrovo, kaip vėliau paaiškėja, ir tos pačios merginos meilužiu, pagyromis, kad jis neeilinis talentas, galintis daug pasiekti.

… Prusto onomatologijos tyrinėtojas, reikia pažymėti, toks gilus tyrinėtojas, kad jo vadovas Robertas Geteborgas kiekviena pasitaikiusia proga išreikšdavo savo susižavėjimą Jarlės stipriu analitiniu mąstymu ir taikliomis išraiškos priemonėmis… p. 22

Taigi Jarlės Klepo gyvenimas, kaip jis pats įsivaizduoja, visiškai kitoks negu daugumos: „analitinis, poetinis, abstraktus gyvenimas“. p. 24

Kas turi atsitikti, kad ta viengungiška, tipo elitiniame, itin uždarame akademiniame rate besisukanti egzistencija, akimirksniu žlugtų, o ir pasirodytų tarsi veidrodyje atvirkštiniu vaizdu? Aišku, vaiko. Jam reikia įtikti, juo reikia rūpintis, nusileisti iki mažmožių – tv rodomų dalykėlių, gimtadienio siurprizų, visokių niekučių ir t.t. Jarlei Klepui policija įteikia pranešimą apie gimtajame Stavangeryje esančią dukrą. Ką gali prisiminti, tai septyniolikmečio girtas vakarėlis, kažin kokia mergina ir… viskas. O dabar mergaitė, dukra Šarlotė Izabelė, atvyksta pagyventi pas jį, nes motina su patėviu susiruošė į kelionę. Skeptiškas Jarlės požiūris „į plintantį vaikų kultą, nenormalų fokusavimąsi į vaikus“ sukelia tikrą audrą jo mintyse ir, atrodo, dar labiau neįmanomą jo ir vaiko santykio buvimą, nekalbant apie kasdienį bendravimą. O kur dar draugai, akademinė visuomenė, kur jis įkūnija grynai intelektualųjį ir abstraktųjį pradą, aukštesnįjį lygmenį, negu tie, kur kasa griovius, pardavinėja produktus ir, aišku, augina vaikus.

Dvidešimt penkerių metų snobą Jarlę pareiga pasirūpinti kelias dienas maža dukrele priverčia tarsi išsipagirioti ir pamatyti save iš šalies. Kas akimirka vis labiau nyksta narcisizmas, apima abejonės dėl talento, ypač, kai atmetamas jam atrodęs genialu, požiūrį į Prustą pakeisiąs straipsnis, negana to, pradeda lyg iš šalies žvelgti ir į akademinę veiklą, dėstytojus, netgi bohemišką šėliojimą.

Pagalvok, jei žmonės, kurie jau seka mūsų pėdomis, atras, kad mes, studentai, ir mūsų dėstytojai iš esmės niekuo neprisidedame prie visuomenės gerovės? Pagalvok, jei jie supras, kad tuo metu, kai jie stato namus, palaiko šilumą namuose, atneša kavą ir arbatą, patiekia maistą ir vandenį, mes sau sėdime ir darome pasaulį sudėtingesnį, negu jis yra, tiesiog neveikdami nieko? p. 204

Dar vienas atradimas Jarlei: egzistuoja dabar, jis, įklimpęs į Prustą ir susijusias su juo smulkmes, prarado ir laiko nuovoką.

Aš jaučiuosi jaunas, tačiau gyvenu lyg koks vienišas keturiasdešimtmetis aštuonioliktame amžiuje. p. 72

Paprastas kasdienis gyvenimas ėjo šalia jo. Jarlei ir esamam laikui pavykdavo nesusidurti. Jis nustemba, kai iš mažametės Šarlotės Izabelės sužino, jog visas pasaulis liūdi žuvusios Dianos, mintį dukrai suruošti karnavalą padeda ne vaizduotė ar koks nors atsiminimas, bet literatūrinė asociacija su Bachtinu, pats pasijaučia juokingu ir sutrikusiu, kad net paprasčiausiems dalykams pasitelkia sudėtingiausias akademines studijų detales.

Romanas kinematografiškas, kupinas juokingai naivių ir netgi sentimentalių situacijų, atrodo, kad žiūri romantinę komediją šeimai, kur viskas baigsis taip kaip reikia: atrastasis tėvas pajus meilę jau ūgtelėjusiai dukrai, susidraugaus ir su jos motina, nuo amžių amžinųjų traktuotos vertybės: šeima, draugystė, pareiga – įrodys esančios svarbesnės už siaurą mokslo problemų sureikšminimą. Kažkas tokio. Nors romanas turi tęsinius, ir kaip pats autorius sako, protagonistas Jarlė bręsta pažindamas ir išbandydamas įvairias gyvenimo sritis.

Ir raiškos perliukai: oras gaivus it mėta; paukščiai buvo teniso kamuoliuko dydžio…

Vertinimas: 3,7/ 5