Rabinyan, Dorit. Kaktusų gyvatvorė: romanas/ D. Rabinyan; iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė–Lasman. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 382 p.

Jausmai ir sienos

Pastaruoju metu į rankas vis papuola žydiškoji literatūra, o perskaičiusi „Poną Manį“, jaučiausi tokia perkaupota specifinės istorijos, geografijos, likimų, kad mintijau kurį laiką vengti šios rūšies knygų. Kad ir puikios kūrybos – tiesiog gali būti per daug. Na, bet va „Kaktusų gyvatvorė“ lyg niekur nieko įsprūdo į rankas ir tiesiog akimirksniu susiskaitė.

Rytietiškas Romeo ir Džuljetos istorijos variantas. Regis, kosmopolitiškuose jaunų žmonių gyvenimuose, ypač patekus į kunkuliuojantį visomis spalvomis Niujorką, jokių jausminių tabu negali būti. Iš skirtingų religinių bendruomenių, kariaujančių šalių atvykę įkvepia bendro, gal vienijančio niujorkietiško smogo, o nuo vaikystės į mąstysenas įsisiurbę skirtingos šeimų tradicijos ir paranojos tampa nerealiomis. Kad ir po rugsėjo 11–osios.

Dorit Rabinyan (1974) – viena žinomiausių ir skandalingiausių Izraelio rašytojų, kilusi iš Irano žydų šeimos. Jos knygos populiarios ir gausiai verčiamos į įvairias kalbas, apdovanotos ne viena premija, bet Izraelyje sutinkamos nevienareikšmiškai, kaip ir požiūris į politinę situaciją izraeliečių nėra vienalytis. Vos pasirodžiusi knyga buvo rekomenduota įtraukti į mokyklų programas, bet išpopuliarėjusi uždrausta kaip galinti skatinti santuokas su kitataučiais. Tik po ilgų svarstymų, žymių rašytojų pasisakymų, netgi protestų nuspręsta, kad kūrinys gali būti nagrinėjamas ir mokyklose.

Siužetinė linija paprasta ir nuosekli: dviejų žmonių pusmečio meilė Niujorke. Krentant į aistras, užsimiršimus, pratinantis prie svetimo miesto specifikos, nebūdingos jų kraštui žvarbios žiemos, naujų patirčių, žmonių, įvairiausių renginių ir t.t. Knyga–gidas po jausmų pasaulį ir Niujorką: gatvės, užkandinės, galerijos, metro stotys – smulkiai ir vaizdžiai.

Komplikuoja ir aštrina, regis, romantinę istoriją – politiniai ir istoriniai veiksniai, lemiantys draugystės ir aistros laikinumą ir nubrėžiantys aiškią baigtį. Bent jau taip visą laiką save ir seserį įtikinėja protagonistė.

Iš žydaitės Liat pasakotojos perspektyvos tarsi mozaika lipdoma vienos žemės dviejų tautų – palestiniečių ir žydų – istorijos, papročiai, po pasaulį keliaujančių jaunų žmonių kosmopolitizmas ir nacionalizmas, laisvė ir priklausymas nuo šeimos ir draugų, vaikystėje patirtų išgyvenimų.

Iš visų žmonių būtent su Chilmiu niekaip nesisekė sutarti nė vienu politiniu klausimu. Apgailėtinas jausmas. Buvo sunku suprasti, kad būtent mudviejų, vienas kitam artimų žmonių, nuomonės visiškai nesutampa dėl to, dėl ko jau metų metus verda smarkūs ginčai. p. 217

Iš tikrųjų paprastai, per jausminę prizmę plačiai paliečiamos politinės ir istorinės priešinėse pusėse augusių ir gyvenusių žmonių pažiūros ir įsitikinimai.

Pusmečiui iš Tel Avivo į Niujorką atvykusi Liat žaibiškai įsimyli palestinietį dailininką Chilmį. Na ir kas? Juk jie Niujorke. Juk viskas laikina. Jiems smagu klajoti po miestą, parodas, o kūnai, atrodo, idealiai sukurti viens kitam, akimirkų apibrėžtumas ir rytietiški temperamentai suteikia jausmams ne tik aštrumo, bet ir spalvų.

Kartu su pasakotoja ir jos mylimuoju skaitant keliauji ne tik per jų meilės laiką, geografiškai bei kultūriškai po Niujorką, bet ir Tel Avivą, Ramalą. Sužinai ir apie klimatą, kulinariją, kvapus, gatvių šurmulį, matai miestų architektūrą ir jų žmones.

Pagrindinis klausimas kaip ir tarp dviejų tautų – ar įmanomi normalūs santykiai tarp palestiniečio ir izraelietės. Ne tik meilė, bet bendras gyvenimas ir perspektyvos. Autorė bando išvartalioti ir iškeltą problemą nagrinėti įvairiais kampais: skirtingi potyriai: Liat tarnavusi armijoje ir jai tai atrodo normalu ir įprasta, o Chilmis buvęs suimtas jos tėvynainių ir kelis mėnesius kalintas tyčiojantis ir žeminant; skirtingas požiūris į 1948 m. Jungtinių Tautų priimtą sprendimą dėl dviejų valstybių įkūrimo toje pačioje žemėje: Chilmis mato vienoje valstybėje gyvenančias abi tautas kaip ir seniau, Liat aistringai gina konservatyvias savo tėvų pažiūras, dėl kurių nuolat prieštaraudavo namuose – žydai turi teisę į savo valstybę ir bet kokia kaina užtikrinti jos saugumą; net Niujorke Chilmis jaučiasi svetimas ir netgi nepageidautinas žydų bendrijoje, o ką reiškia būti priešingoje stovykloje, Liat skaudžiai patiria, kai susipažįsta su mylimojo broliu ir jo draugais.

Bet autorė, tarp kitko, besiremianti savo asmenine jausmų patirtimi, Niujorke išgyvenusi panašią meilę palestiniečiui, įvardindama abu veikėjus kaip ryškias ir talentingas, itin individualias asmenybes, sujungia juos ir bendromis gijomis: šaltis ir svetimumas svečioje šalyje; ilgesys savųjų tėvynių ir artimųjų, abiejų ypač stiprus nacionalinis pojūtis. Nors Chilmis Niujorke jau treti metai, bet jo paveikslų įkvėpimas ir vizijos iš tėvynės, jo kūrybinės mintys iš vaikystės ir savų erdvių.

Ar istorija ir veikėjai įtikina? Daug įvairių smulkmenų ir, atrodo, kad autorė pasakoja savąją, o ne sukurtą likimą. Galbūt realios aplinkos detalės, tikslūs geografiniai įvardijimai sustiprina tikroviškumo pojūtį ir priimi kaip išpažintinę literatūrą. Kiek dvejoti priverčia antikos tragedijai tolygi pabaiga: mylimojo mirtis ir, kai kančia dėl praradimo tampa nepasirinktine, bet skirtąja, Liat pirmenybę suteikusi tėvynei, ne meilei, tarsi gauna pamoką: išskiriama su mylimuoju amžinai.

„Kaktusų gyvatvorė“ – kūrinys apie statomas dirbtines sienas, auginamas dygias gyvatvores apsunkinant žmonių tarpusavio santykius, ieškant skirtumų, pamirštant bendražmogiškas duotybes ir… visa ko laikinumą: mirtis ateina ir be karo, kovų, susipriešinimų, viskas laikina, ir belieka tik naudotis duotu laiku ir džiaugtis, o ne švaistyti ir komplikuoti savo laikinus likimus. Tokia didaktika.

Vertinimas: 4, 4/ 5