Atminties archyvai

Hautzig, Esther. Bekraštė stepė/ E. Hautzig: iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 239 p.

Dar vienas atsiminimais ir vaiko patirtimi paremtas pasakojimas. Jį iš karto lygini su „Tarp pilkų debesų“ istorija, nes būtent R. Šepetys sakinys „Jaudinantis ir jautrus pasakojimas apie tremtį, paremtas autorės patirtimi“ tuoj po pavadinimu – niekaip nepraleisi neperskaičius. Tai gali būti reklama, kai kam antireklama, jeigu ne itin žavisi R. Šepetys kūryba.

Kuo E. Hautzig (1930 – 2009) knyga apie Sibirą skiriasi nuo „Tarp pilkų debesų“? Abi pasakojamos iš buvusių turtingų tėvų mergaičių iš Lietuvos pozicijų: tik vienos jų gan dirbtinis, girdėtas, su holivudiškai pagražinta pabaiga ir paremtas perskaitytais, kitų papasakotais įvykiais („Tarp pilkų debesų“) ir dažnai akcentai dedami tikrai ne ten, kur juos dėtų realybė, o „Bekraštė stepė“ – originalus ir įtikinantis, jautrus pasakojimas, paremtas unikalia, nors ir panašia į kitų tremtinių, patirtimi.

Dešimtmetė žydaitė Estera su tėvais ir močiute suimami 1941 m. ir išvežami be jokių daiktų į Sibirą. Kaip visur minima iš ypač gražaus Lenkijos miesto – Vilniaus. Ir save tiek suaugę veikėjai, tiek Estera identifikuoja lenkais.

Su Vilniumi, tarsi kokia šeimos relikvija, mane supažindino Reisa, prosenelė iš motinos pusės. Tam tikru atžvilgiu jis ir buvo šeimos relikvija. Vilnius, seniausias žydiškosios kultūros centras Rytų Europoje, Europos Jeruzalė, buvo ir ta vieta, kur pagarsėjo daugelis mano protėvių. Tarp jų – rabinai, mokytojai, mokslininkai ir socialinių reformų įkvepėjai. Miestas, nusagstytas šventyklomis, kuriose jie meldėsi, mokyklomis, kurias jie steigė, bibliotekomis, kurios glaudė jų knygas. p. 28

Rafinuotos turtingos šeimos moterys, patekę iš komfortinės aplinkos į eilinių žmonių gyvenimo sąlygas, jau nekalbant apie Sibirą, atrodo, turėtų palūžti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet jos sugeba savotiškai tik joms būdingu suvokimu ir prisitaikyti, ir išlaikyti savastį. Nepaprastai gražias rankas turėjusi močiutė net atgrasiausioje aplinkoje sėdi vakarais ir tvarkosi nagus. Ji lenktyniauja su kita ištremtąja, ponia Kaftal, pasakojamais prisiminimais. „Tai buvo jų mėgstamas užsiėmimas. Kuri daugiausia vargo su tarnais? Kurios vyras turėjo įmantresnį skonį brangakmeniams? Kurios vyras labiau atsidavė darbui? Daugiausia rūpinosi savo marškiniais? Žinojo geriausius restoranus Varšuvoje? Žibančiomis akimis, linksėdamos galvomis, šios dvi artistės atkūrinėjo praeitį, tarsi kaltų ginklus savo riteriams.“ p. 107

Atsiminimai, kaip pasirodo, įgauna ypatingos reikšmės: bet kokios smulkmenos, susijusios su pusbroliais, pusseserėmis, dėdėmis, tetomis, kaimynais, buvusiais pažįstamais, netgi pastatais, vaikščiotomis vietomis – tampa vieninteliais liudytojais, kad visa tai buvo. Sibire, Rubcovske, Altajaus krašte, atsidūrę šaltyje, kęsdami alkį, neturėdami kuo apsirengti, kur gyventi, netgi siaučiant šiltinei, o mergaitei, žiūrint į zvimbiančias muses, pavydint  joms laisvės, ištremtieji žydai išlieka gyvi ir visi patirti sunkumai, atrodo juokai, palyginus su Vilniuje likusių artimųjų likimu: – išžudyti. Tik atsiminimai. Net nuotraukų ir tų Esterai nepavyko pasiimti, o name, iš kurio buvo išvežti – viskas sunaikinta. Ir Estera, girdėdama močiutės pasakojimus, prisimindama ekstravagantiškąją prosenelę Reisą, sugebėjusią numirti, vos įžengus į miestą vokiečiams, suvokia, kokia užduotis tenka jos atminčiai – tai tarsi giminės ir visų kažkada pažintų, sutiktų ir sunaikintų žydų talpykla.

Mano atmintis turėjo tapti jos (močiutės) mylimos praeities archyvu. p. 131

Iš vaiko pozicijos pasakojamos Sibiro patirtys atrodo itin nuoširdžios ir įtikinančios. Jose ne tik juoda, pilka, bet šmėsčioja ir džiaugsmas, vaikiškai naivus tikėjimas tuo, ką mato ir girdi: viltingas noras būti kaip kiti vaikai mokykloje, susirasti draugių, dalyvauti deklamavimo konkursuose, gerai mokytis, patikti mokytojai. Atsiradęs bendrystės jausmas su vietiniais ne tik vaikais, bet ir vadinamajame turguje parduodant savus daiktelius, mainant juos į maistą su ten besisukinėjančiais Rubcovsko gyventojais – tai tarsi kitas pasaulis, kažin kokia kad ir menka gija tįstantįs į toli likusią praeitį.

Tą žiemą, kai man sukako trylika metų, – pagal europines tradicijas laikiau save keturiolikmete, – skirtumas tarp lenkų tremtinės ir Sibiro mergaitės kartais pavojingai grėsė išnykti. p. 203

Stengdamasi prisidėti prie šeimos išlikimo Estera ne tik mokosi, kas rusiškai iš pradžių jai gan sudėtinga, bet ir ardo, mezga, neįtinkant vėl ardo ir vėl mezga, sunkios sąlygos išugdo kantrybę ir valią. Kaip ir nesušalti ir nepasiklysti per pūgą – svarbiausia judėti, eiti į priekį. Atšiaurios ir skurdžios stepės sunkumai mergaitės ne tik nesužlugdo, ji sugeba pajusti nepaprastą stepių grožį ir didybę.

Bet einant stepe į galvą vis lindo mintys apie miestą. Supratau, kad esu pamiršusi, ką reiškia vaikščioti grįstomis gatvėmis, nardyti tarp automobilių, tramvajų ir autobusų, matyti aplinkui aukštus pastatus. Jaučiausi įsimylėjusi stepę, milžinišką erdvę ir vienatvę. Gyvenant trobelėse susigrūdus, stepė tapo ta vieta, kur galėjai surikiuoti mintis, susidėlioti jausmus ir svajoti. p. 231

Po karo Esteros šeimai buvo leista grįžti į Lenkiją, jai šešiolikti, susikūrusi savo gyvenimą jau ir Sibire: draugės, mokykla, netgi simpatija, o dar besiartinantis deklamavimo konkursas, kuriame trokšte troško dalyvauti, ir paauglė patiria ne tik laisvės pojūtį, galimybę grįžti į pasaulį, bet ir praradimą.

Kambarėlyje, kurį vadinome namais, galėjai iškepti nuo karščio; virš galvų zvimbė musės, ant krosnies virė vakarienė – vandeninga bulvienė.

Ir aš nenorėjau viso šito palikti? p. 124

O pasiekę Lenkiją, kur jų laukė tėvas, Estera pasipuošusi pagal sibirietišką madą: su fufaike ir sapogais – vėl išgirsta įžeidimus žydams.

„Bekraštė stepė“ (1968), žymiausia E. Hautzig knyga,  iš laiko atstumo pasakojami vaiko prisiminimai apie tremties patirtį, vaiko gebėjimą prisitaikyti ir būti laimingu net kritiškomis sąlygomis, atminties svarbą istorijos kataklizmų metu, kai nebelieka žmogaus, lieka tik prisiminimai apie jį, būtinybę pasidalinti patirtimis ir šeimos istorija.

Vertinimas: 4/ 5