Goldreich, Gloria. Mano tėvas Šagalas: romanas/ G. Goldreich; iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 583 p.

Skraidančio pasaulio menininkas

Knygos apie įžymius žmones itin mėgstamos: jos tarsi per padidinamą stiklą, užaštrintą dramą atspindi ir paprastų žmonių emocijų, santykių, komedijų ir tragedijų, tiksliau sakant, realybės tragikomedijų iš laiko perspektyvos stereotipus.

Taigi eilinis žmogelis – skaitytojas – turi galimybę pasijusti didesniu negu save laiko, nes ir jam būdingi daugelis aukštai iškilusios personos bruožų, o ir istorinė figūra, akivaizdu, buvo tik žmogus, toks, kaip aš, tu, jis, ji. Tuo pačiu nutrinamas ir laiko sluoksnis: praeities ir dabarties audinys suvyniojamas į vieną rietimą, atrodo, kad kuo daugiau išvyniosi, rasi didesnę paslaptį. Paslaptis ir yra, ir nėra. Kaip vaizduotė kuriam leidžia fokusuoti žodžius, spalvas, erdves, figūras.

Biografinio romano veikėjai – istorinės asmenybės ir rašoma apie jas, atsižvelgiant į gyvenimo įvykių chronologiją, istorines ir visuomenines aplinkybes, lėmusias jų gyvenimą. Tikri faktai apipinami autoriniu pasakojimu ir interpretacijomis. Kitaip sakant, kuklią archyvinę medžiagą rašytojas ne tik sugyvina, bet ir išaugina pagal savo vaizduotės ir nuojautų galią.

Gloria Goldreich (1934) Niujorke gyvenanti žydų rašytoja, keliolikos romanų autorė, aktyvi Izraelio ir žmogaus teisių gynėja, jos pažiūros atsispindi ir kūryboje. Paprašyta leidėjų parašyti knygą apie garsųjį dailininką Marką Šagalą, rinkdama medžiagą, šifruodama jo gyvenimą patyrė dviprasmius jausmus: žavinti kūryba ir atstumianti asmenybė. Kaip rašytoją ją suintrigavo Šagalo dukra Ida – veržli, energinga, drąsos nestokojanti moteris. Puikiai išmaniusi meną ir meno vadybą.

„Mano tėvas – Šagalas“ (2015) tikrais faktais paremtas pasakojimas apie žymaus dvidešimto a. dailininko Marko Šagalo vienintelę dukrą Idą. Nuo vaikystės iki išsiskyrimo su tėvu. Vis dėlto iš kieno perspektyvos bebūtų pasakojama, ką bevadintume protagonistu – centre svarbiausia figūra pats Markas Šagalas. O ji, Ida, žymi ir įdomi pirmiausia kaip jo duktė. Ir nors Ida buvo talentinga, veikli ir žavi moteris, o ir mėgo sakyti, kad dabar kitokie laikai. „Moterys gyvena savo gyvenimą. Vyrai ir tėvai nenulemia mūsų vietos pasaulyje. Netgi tai sakydama Ida suvokė, kad jos vietą pasaulyje lemia jau pati pavardė. Pasaulis ją žino kaip Idą Šagal, dailininko dukterį.“ p. 273

Vaikystėje lepinta ir saugota nuo bet kokios įtartinos aplinkos (neleido į mokyklą, nes ten nepažįstami vaikai, mokytojai, gali pastumti, įžeisti, užsikrėsti įvairiomis ligomis), nuo mažens pozavusi tėvo paveikslams, augusi ir kvėpavusi meno ir įžymybių gyvenimu (Paryžiuje Bela ir Markas Šagalai mėgo kviestis į namus menininkus, pažinojo ir sukosi aukštuomenės sluoksniuose). Tėvai dievino ją, o ji – juos. Iki pirmo susidūrimo su nesėkme: tapusi nėščia nuo neturtingo studento, užrūstino tėvus ir bemat buvo priversta paklusti jų valiai: abortas, vedybos, visiškai nepaisant jos norų. Pasirodo, ignoruojamos, netgi pajuokiamos Marko Šagalo žydų tradicijos ir vieša opinija, iš tikrųjų jiems buvo itin svarbu. Daug svarbiau nei dvasinė taip mylimos dukters būsena ir svajonės.

Ida, atrodo, vienintelis racionaliai Šagalų šeimoje mąstantis asmuo. Nors tėvai patyrę bėglių ir persekiojamųjų dalią – iš Vitebsko nuo raudonųjų, iš Vokietijos nuo nacių – o karui artinantis prie Paryžiaus, nenorėjo nei girdėti, nei matyti realios padėties: žydai traukiasi iš Europos, paties dailininko darbai Vokietijoje įtraukti į atmestinų sąrašą, Markas Šagalas save laikė tokia įžymybe, kad jam atrodė, net Hitleris neišdrįs jo paliesti. Ida desperatiškai blaškosi po Paryžių, ieško pažinčių, bent menkiausios galimybės, kaip tėvams emigruoti, o jie lyg vaikai kiša galvas po pagalve. Ir paradoksas: atsidūrę Amerikoje, visai pamiršta dukrą ir kad jai gresia pavojus.

Taigi „Mano tėvas – Šagalas“ – originalus pavadinimas “Vestuvių krėslas“ – Idai vestuvių proga nutapytas ir padovanotas gan keistas paveikslas, kuris keliavo kartu su ja, kur begyventų – istorija apie emancipuotą talentingą ir veiklią moterį, kuri dievino tėvą, nekentė jo, gelbėjo jį ir jo paveikslus, rūpinosi juo, tuo pačiu ne kartą siekė atsiriboti nuo šios priklausomybės. Mirus motinai Belai, ji net parūpina tėvui galinčias jo tuštybę tenkinti ir apšokinėti kaip kaprizingą vaiką moteris.

Romane skleidžiasi komplikuota dvidešimto a. istorija, pakeitusi daugybės žmonių gyvenimus. Vitebsko žydas Markas Šagalas vieną dieną buvo sveikinamas kaip meno komisaras, o jau kitą jie tapo bėgliais. Vitebskas, Vokietija, Paryžius, Niujorkas – žydo lemtis neleidžia nei sugrįžti į gimtąjį miestą, nei visam laikui apsistoti pamėgtame Paryžiuje. Vis dėlto likimas palankus – karas nepaveja Šagalo, nors svetimame ir jo dvasiai nemielame Amerikos žemyne miršta žmona Bela, jo mūza, įkvėpėja ir bendro gyvenimo palydovė nuo pat Vitebsko. Jį ištinka depresija, pusę metų nepaima teptuko į rankas, o tai vien darbu ir kūryba gyvenančiam dailininkui atrodo kaip mirtis.

Marko kūryba atspindėjo praeitį; jo vaizduotę kaitino žydų tautos patirtis. Kaip ir jo draugas Chaimas Sutinas, jis tapė namus be pamatų, medžius be šaknų, klaidžiojančius gyvulius ir skraidančius įsimylėjėlius – tėvynės netekusių žmonių pasaulį. Nors jis ir atmetė judaizmą, šis jį pančiojo ir varžė. Vaikystės kaimas šaukėsi jo teptuko. O štai Matiso, Prancūzijos sūnaus, nevaržė kankinami vaizdiniai, jo nepersekiojo liūdni prisiminimai. Jis tapė taikias miško laukymes, o jo modeliai nežinojo, kas yra sielvartas. p. 67

Menininko ir žmogaus prieštaringas konceptas: genijus ir savanaudis, pasinaudojantis artimiausiais žmonėmis, nepaisydamas jų interesų. Produktyvus, neribotos vaizduotės, į laikmetį pataikęs, nepaprasto darbštumo – tapyba aukščiau visko. Kupinas sumanymų, puikiai jaučiantis spalvas, išbandantis naujus metodus, sujungiantis skirtingas religijas ir įvaizdžius, praeities patirtis su esamo laiko aktualijomis.

Tėvui užtekdavo trumpai nusnausti ir jis vėl atgaudavo jėgas, vaizduotę audrinantys fantastiški regėjimai nuolat ginė jį prie darbo. Markas tuščiai neeikvojo laiko, jis negalėjo jo švaistyti. Tikrovė ir iliuzija susijungė, ir nuostabi vaizduotė skatino jį kurti. p. 18

Kupinas tuštybės, arogancijos ir savimylos. Šagalas priklausė dailininkams, kurie gyvi susilaukė ir pripažinimo, ir pinigų: jo šeima neskurdo, žydas iš Vitebsko galėjo leisti sau mėgautis gyvenimu Paryžiuje, bendrauti su to meto įžymybėmis, pats su Bela ir dukra visada atrodantys stilingai, teatrališkai, tarsi nuolat vaidintų jiems pritinkantį vaidmenį.

Knyga įdomi pažintine prasme: detalės apie žymiojo dailininko gyvenimą, kūrybinį procesą, to meto aplinką, politines kolizijas, meninį foną Paryžiuje ir Niujorke. Tiesa, kaip G. Goldreich sakiusi, mėgsta laimingas pabaigas, Idos Šagal gyvenimą pavaizdavo iki tam tikro momento – brandos ir kilimo laikotarpį, palikdama nepaliestą jos degradavimo laiką: skyrybos, alkoholizmas. Jai pavyko Idą parodyti kaip savitą ir talentingą, veiklią asmenybę, ne tik tėvo šešėlį. Ir žmonių priklausomybę vieną nuo kito.

Vertinimas: 4/ 5