Kalnozols, Andris, Mane vadina Kalendorium: romanas/ A. Kalnozols; iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Odilė, 2022. – 325 p.

Gerumo virusas

Neprisimenu, ar ką nors panašaus skaičiau, bet ši latvių rašytojo knyga tiesiog taip išsiskyrė iš pastarųjų skaitinių, kad buvo ne tik nauja patirtis, bet ir atgaiva nuo literatūrinio įprastumo.

Prozininko, dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus A. Kalnozols (1983) 2020 metais išleista knyga „Mane vadina Kalendorium“ Latvijoje tapo tiesiog kultine: kartojami tiražai, ekranizuojama ir inscenizuojama, o ir plačiai aptarinėjama.

Paribio žmogaus tema nieko naujo, bet kad būtų vaizduojama taip empatiškai, su jumoru, o kartu ir filosofine plotme, kas kūrinį daro daugiaplaniu, o kartu šviesų humanistinėmis idėjomis, skaitytoją įtraukiant tarsi į nerealų atstumtųjų šou. Ir ne tik – posovietinių likučių kaip scenografinių elementų panauda: ligoninė, „Ateities“ gamykla – sukuria istoriškumo pojūtį, o kartu ir iracionalumo, alogiškumo: pastatas su neatjungtais telefonais, lovomis, kabinetų įranga. Regis, kvaili, kurie valdo miestelį, o ne protagonistas, radęs būdą patekti į neeksplotuojamą, bet vis dar gyvą pastatą ir jame kurti egzistencinį teatrą.

Neįvardinto keistumo (panašu autizmo), pats veikėjas sako nervai, valdomas protagonistas jaunuolis Oskaras, vadinamas Kalendorium – kalendoriuje skelbiami vardadieniai jo aistra ir pagrindinė manija, o kartu ir orientyras gyvenime, kai intensyviai mokėsi kokią dieną kokie vardai, nuo įsiaudrinimo atsidūrė psichiatrinėj ligoninėj – į paprastus mažo miestelio reiškinius žvelgia savitai, mato juose tai, kas kitiems nepastebima arba neverta dėmesio. Iš aplinkinių išsiskiriantis kūno dydžiu ir kasdieniais ėjimais gatvėmis, nemėgstantis po gulėjimo psichiatrinėje kalbėti, pastoriaus įtikintas pradeda rašyti dienoraštį, kas tampa ne tik savigydos priemone, bet ir praplečia žiūros erdves: Oskaras užsibrėžia vis naujų tikslų ir stengiasi juos pasiekti: sekmadienio sriuba miestelio varguoliams, spektaklis, bet svarbiausia – atsiradęs socialumas: suburia vienišus, laiko ir žmonių užmarštyje likusius: senutės ir senukai, visi kažkuo kažkada buvę, bet tapę tarsi nematomais ir negirdimais, gal kad Oskaras pats nemėgsta kalbėti, juos suranda, pagaliau draugystė su knygą apie energetiką parašiusiu mokslininku, nors galbūt jis toks paprastas ir pasiekiamas dėl sunkios ligos. Kaip bebūtų, atsiradęs socialinis jausmas iš eilinių žmonelių verčia juos asmenybėmis. Ar tai moralas? Norėdamas pajusti pilnatvę žmogus turi bendrauti su kitais? Visada atsiras, kam būsi mielas ir reikalingas? Atrodo, kad taip. Netiesioginė, bet vis dėlto didaktika, panaši į Naujojo testamento postulatus. Pabaigoje skambiai įvardinti Oskaro tikslai – tikėjimas, viltis ir meilė – nors atrodo svariai, bet tuo pačiu ir pompastiškai, kažkaip lyg ir krenta iš naivaus knygos konteksto. Bala nematė, žymiai geriau negu tikėjausi – po mamos mirties vargšą Kalendorių uždarys į psichuškę. Berods, ir bėga būtent nuo tos jį gąsdinančios perspektyvos, o skambios frazės?… Viltinga pabaiga, kad ir logiškai nereali, vis dėlto maloniai nuteikianti. Šiuo požiūriu „Mane vadina Kaledorium“ drąsiai galima sakyti kartu ir dvasinės kelionės knyga, tiesiog išmokus gyventi mažais dalykais, išplėsti žmogiškumo sąvoką nuo mums reikalingų ir patinkančių asmenų iki paprastai nepastebimų, tiksliau sakant, žmonių, kurių nenorime matyti, nes – kam gi tos visokios visokių problemos, pakanka savų – pagerėja ir kasdienės būties kokybė.

Atėjo atsisveikinti Arvydas. Jis linki man palaimingos kelionės. Jis tai vadina kelione, bet aš vadinu ėjimu. Ėjimu į tikėjimą, viltį ir meilę, kaip sakė Paulius praeitą pirmadienį. Tai yra ėjimas ieškoti. Jei turi būti dora ir palaiminimas, jei turi būti gailestis ir ištvermė, jei turi būti draugystė ir svajonė, jei visa tai turi būti, tai nėra laiko laukti. Nėra laiko laukti, kad tai galėtų ateiti. Tai gali ir neateiti. Todėl reikia eiti į tai. Ir visada tai reikia daryti dabar. p. 321

Savita ir Oskaro meilė – gražioji mergina, kuri tarsi apakina veikėją, kurią jis net vengia sutikti, o ir jos vardo nežino. Ir nenori žinoti: vardai būna gražūs ir ne, o konkretumas gali sumenkinti jo jausmą ir įsivaizdavimą.
Kokie kiti veikėjai? Idealizuoti, paspalvinti romantinėmis spalvomis, netgi girtuokliai, nors, regis, senatvės negalios ir vienišumas nuokrypius nuo moralių dalykų pateisina. Kiekvienas turi ir kažką individualaus: Janina apimta aguročių manijos, Leninas – komunizmo ir pan.

Pastorius Arvydas ir Oskaro mama – tarsi gerieji angelai ne tik saugantys protagonistą, bet ir įkvepiantys jį ieškojimams: pradeda rašyti dienoraštį, išbando įvairias veiklas, per kurias suartėja su kitais pagalbos reikalingais ir tarsi įkuria unikalų miestelio klubą. Skaitant dažnai pagalvoji, štai kas yra tikras dvasininkas – bendruomenės siela, dar daugiau – tikras sielų gydytojas ir net apima pavydas, kad tokios asmenybės neteko sutikti, nors jis nedaro nieko ypač, tiesiog atlieka savo darbą, tenka pripažinti pagal pašaukimą – Dievo ir žmogaus.

Knyga patraukli ne tik perteiktomis istorijomis, neįprastais veikėjais, bet ir paprastu, naiviu pasakojimu. Esmė, kad ne plokščiu. Tai panašu į „kalba vaikai“ – nesąmonės, bet juokingos, o kartu ir išmintingos, nes nuoširdžios.

Aš labai daug ko nežinau. Ir niekada nesužinosiu. Kaip vaikas, kuris niekada netampa suaugusiuoju. Esu supratęs, kad kažkaip taip atrodo mano liga. p. 130

Ne tik protagonistas Oskaras, ne tik jo draugai, bet visas Neimanių miestelis kaip savotiška į pažinimo pasaulį pamažu artėjanti vaikų smalsą ir natūralumą primenanti kometa – kažkaip neįstrigo, kad kas specialiai siektų sutrukdyti ar kenkti, tiesa, gobšų pora atakuoja Birutėlę dėl namo, bet jį pasigrobę tieji išvis dingsta iš scenarijaus; policija, bandžiusi sumedžioti Oskarą, tarsi solidarizuojasi su juo.

Kūrinio struktūra idealiai tinkama reiškiamoms mintims, stiliui – dienoraštis, kalendorius. Siužetas apima metus, tematiškai suskirstyta savaitėmis, kiekvienai savaitei suteiktas pavadinimas, skiriama kokio nors žodžio ar reiškinio – mama, knyga, melas, ilgesys, gėda – reflektavimui, o diena – vardams ir įvykiams. Nuoskaudų lyg ir neakcentuoja. Nuoskauda didžiausia, nepamirštama ir generalizuojanti amžiną nerimą – psichiatrinė ligoninė: va tai tau, tiek tarybinė, tiek ne – atrodo, nieko gero, visai nieko gero.

Labai blogai, kad negalima išeiti į lauką ir vaikščioti kur nori. Aš, man rodos, numirčiau, jeigu negalėčiau eiti ilgai pasivaikščioti. Taip pat aš negaliu ilgai išbūti be savo miesto. Aš čia gimiau ir užaugau. p. 107

Kaip ir realiame dienoraštyje, neišvengiama ir monotonijos, atsikartojimo, neišbaigtumo – tiek minčių, tiek istorijų, bet tokio tipo veikėjui kaip Oskarui tai tinka.

Šiaip jau kurį laiką mintiju, kad Kalendorius ne taip jau labai ir fikcinis veikėjas – sako, autorius rėmėsi pažinotu ūgiu ir elgsena išsiskiriančiu vyruku iš gimtojo miestelio. Man galvoje visą laiką šmėžavo draugės sūnus autistukas: vos pamatęs, po labas tuoj pat išberia sutikto asmens gimimo metus, mėnesį, dieną, o jeigu susiduria pirmąkart, tai neilgai iškęs nepaklausęs, o kada tu gimei? ir taip vos išmokus kalbėti (dabar penktoje klasėje), ir nusėda tos datos, atrodo, nenykstančiai kažkuriame smegenų segmente, nesvarbu, kad su laiku sutiktųjų skaičius negailestingai auga. Ir visa kita kažkaip labai panašiai su Oskaru, ne visai, bet kažkaip.

„Mane vadina Kalendorium“ – ne tik lengvai ir maloniai susiskaitanti knyga apie tikrai nelinksmus ir visai ne pramoginius dalykus, apie kitokius, paribio žmones, bet, svarbiausia, šviesiai, empatiškai ir išmintingai, o ir su taikliu jumoru. Viltingai.

Vertinimas: 4,5/ 5