Zambra, Alejandro. Čilės poetas/ iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė. – Vilnius: Rara, 2021. – 356 p.

Kur poetu būti garbė, kur vos ne kas antras asmuo poetas (spausdintas ar ne, kuriantis ar tik prijaučiantis, bet poezija, be jokios abejonės, prestižinis reikalas).

Ką reiškia būti poetu šalyje, kur poezija, regis, – vienintelis geras dalykas? p. 208

Čilėje būti poetu – tas pats, kas būti šefu Peru, futbolininku Brazilijoje arba modeliu Venesueloje. p. 228

Čilės poetų pasaulis lengvai kvaištelėjęs, tačiau bet kokiu atveju tikresnis, ne toks apsimestinis nei kasdienis gyvenimas tų, kurie priima taisykles ir nulenkia galvas. p. 276

Alejandro Zambra ( 1975 ) – Čilės poetas, novelių ir romanų autorius. Jis pripažintas kaip talentingas jaunas Lotynų Amerikos rašytojas, pelnęs nemažai reikšmingų literatūrinių apdovanojimų. Kritikų dažnai lyginamas su Bolanu, įdomu tai, kad A. Zambra buvo visiškai atsidavęs poezijai (kaip ir šio romano veikėjai) ir laikė save būtent poetu iki susidūrimo su Bolano proza: žodžio jėga, skausmu persmelktas humoras, intensyvi raiška – tai, kuo sužavėjo Bolanas ir tarsi įrodė, kad ne žanras svarbu, bet gebėjimas įžodinti save ir pasaulį.

Alejandro Zambra užaugo Maipu mieste, Čilėje, Santjago priemiestyje, valdant Pinocheto diktatūrai Užaugęs tokiais laikais, Zambra save ir savo kartą laiko „diktatūros vaikais“.  Diktatūra bandė primesti visus tuos kvailus diskursus, ir tie diskursai mus ištrynė.“ Pasibaigus diktatūrai tarsi reikėjo susikurti save ir pasaulio suvokimą iš naujo.

“Čilės poetas“ – švelniai miela knyga (nors neapsieinama be vyriškai suprantamo drastiško sekso aprašų), bet autoriaus empatija veikėjams – akivaizdi. Tuo pačiu ironiška, netgi vietomis sarkastiška, bet kas būdinga turbūt tik Lotynų Amerikos rašytojų kūriniams – realybė tarsi plevena šalia vaizduotės ir svajonių: nesigraužiama nei dėl skurdo, pinigų trūkumo, netgi namų neturėjimo.

Nors Gonsalas ir Karla išgyvena paauglišką meilę, jų keliai išsiskiria, o susikerta vėl atsitiktinai susitikus gėjų klube.

Temos: poezijos ir poeto vieta visuomenėje, įšeimės – įtėvio ir vaiko santykiai, tarpusavio pagarba ir prisirišimas, elgsena išsiskyrus keliams.

Ir… poetai. Ir… poezija. Ir… meilė. Netikėti susitikimai ir tokie pat išsiskyrimai.

Eilėraščio lyrinis subjektas – sulčiaspaudė, be žado stebinti, kaip ją pripildo visais įmanomais vaisiais, net daržovėmis (“O ką man daryti?“ – klausinėja savęs sulčiaspaudė natūraliai susikrimtusi), bet eilėraštis nekomiškas, veikiau sentimentalus, jame nė karto neužsimenama, kad lyrinis subjektas sulčiaspaudė, tą žino tik Vinsentas. p. 225

Intravertiški veikėjai (ypač Gonsalas ir Visentas) linkę ieškoti ryšio su pasauliu ne per bendravimą, bet per vienatvės refleksijas ir kūrybą.

Gonsalas taip pat elgiasi su eilėraščiais. Jis ieško jų, o juk toks yra ir tikrasis jo darbas; jeigu tektų apibrėžti tiksliai, jeigu turėtų paaiškinti nuoširdžiai, jis sakytų, kad jo darbo esmė – bandyti perprasti pasaulį per eilėraščius, parašytus kitų žmonių. p. 312

Tai vienas geriausių vasaros skaitinių – su įvairiapusiais veikėjais, melancholija savotiška, jumoru, literatūriškumu ir… ypatinga pabaiga.

… nes viskas baigiasi laimingai – būtent taip baigtųsi daugelis mūsų mylimų knygų, jeigu išplėštume paskutinius puslapius. Pasaulis dūžta į šipulius, beveik visada viskas susišika, beveik visada skaudiname mylimus žmones arba jie mus įskaudina nepataisomai, neatrodo, kad būtų priežasčių puoselėti net menkiausią viltį, todėl bent jau ši istorija baigiasi laimingai, baigiasi čia, šiuo epizodu: du Čilės poetai žiūri vienas kitam į akis, kvatojasi ir visai nenori išeiti iš baro, tad paprašo dar po vieną alaus. p. 352

Vis dėlto skaitai paskutinėje dalyje, kai amerikiečių žurnalistė Priu renka medžiagą apie Čilės poetus nemažai ir tarsi oro – daugybė pavardžių, veik visos negirdėtos, savotiška išsami poetų (ne poezijos) apžvalga susiaurina regos erdvę – gali skaityti, gali prašokti: kūnų ir įpročių, netgi namų ir artimųjų aprašai – kas? – balastas ar teigiamybė? Turbūt labai kai kam: vietiniam skaitytojui tai jau tikrai saldainiukas, nes kiek suprantu, poezijos kūrėjų reikalai tikri su tikrom pavardėm, o literatūros mėgėjams savotiškas kantrybės išbandymas. Atpirka – nuostabūs po veik dešimtmečio jau suaugusio Visento, tarsi paveldėjusio iš įtėvio polinkį į poeziją, ir Gonsalo susitikimai.

Vertinimas: 4,5/5