Morante, Elsa. Artūro sala: romanas/ E. Marante; iš italų k. vertė Lina Tilindytė. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 376 p.

Pati didžiausia iš paslapčių vis dar esu aš pats! p.365

Įspūdingas literatūrinis netoli Neapolio esančioje Pročido saloje gimusio ir augančio atskirtyje, iš knygų ir fantazijų kuriančio pasaulius Artūro monospektaklis. Jūra, uolos, sala, vėjai, saulė ir jis. Griūvantis apleistas dvaras, salos pakraštyje grėsmingi pataisos namai, retkarčiais, galima sakyti, labai retkarčiais pasirodantis trumpam tėvas Vilhelmas, bendraujantis su sūnumi santūriu kreipiniu juočki, valstietis iš salos, paliekantis maisto, ir… knygos. Kuklūs, bet itin brangūs, nuolat reflektuojami prisiminimai – mirusi motina ir pirmoji auklė Silvestras.

Nors buvome pasiturintys, gyvenom kaip laukiniai. Kai man buvo vos du mėnesiai, tėvas išsiruošė į beveik pusmečio kelionę, palikdamas mane pirmajam tarnui, kuris buvo rimtas ne pagal amžių ir augino mane, maitindamas ožkos pienu. Tas tarnas išmokė mane kalbėti, skaityti ir rašyti, vėliau lavinausi pats skaitydamas knygas. Tėvui niekada nerūpėjo mane leisti į mokyklą, dėl to nuolat atostogaudavau; ilgus mėnesius, ypač tėvui išvykus, gyvendavau kaip klajoklis be jokių taisyklių ir tvarkaraščių. Vien tik alkis ir noras miegoti pargindavo mane namo. p. 22

Taip kaupinai išpildyti siauro siužetinio diapazono romaną tikras menas. Nes turėtų atrodyti tas pats per tą patį. Iš tikrųjų lėtai, bet nuosekliai ir įtikinamai, o ir su jumoru, skleidžiasi augančio ir bręstančio Artūro asmenybė. O ji nepaprasta: laukinė ir manieringa tuo pačiu. Fizinė laisvė, nuolatiniai šėliojimai saloje ir jūroje jį užgrūdina ir fiziškai lavina, o intelektą ir psichologines nuostatas formuoja knygos: jis nesusigaudo, kas vyksta aplink, neskaito laikraščių, nesiorientuoja tos dienos įvykiuose, bet praeities istoriją gali pasakoti be galo be krašto: ypač apie didingus žygdarbius ir nepaprastus herojus, plėšikus. Moralinis imperatyvas – pasimetusio berniuko, įsivaizduojančio tiksliai žinančio pasaulio sąrangą ir žmonių elgesio motyvus, formuojamas, o ir skaudžiai ribojamas nepakankamo tėvo dėmesio, veik jokio, bet aklai iš tėvo perėmusio narcistinį aplinkos ir žmonių vertinimą. Tėvas keliauja, nes jį žavi laisvė ir vis nauji kraštai. Jis negali pakęsti monotonijos ir nykios kasdienybės. Taip mąsto lyg apie kokį knygos herojų Artūras. Kaip apie didingą, drąsią, paslaptingą ir, aišku, patrauklią asmenybę. Ir, ko gero, Artūras kaip vaikas laimingas – net ir atskirtyje nuolat randantis kuo užsiimti. Itin įstringa tėvo klausimas: tu niekada nejauti nuobodžio? ir vaiko atsakymas tuokart – ne, iš tikrųjų jis net nežino, ką tai reiškia. Nuobodis, skausmas, pavydas, nepasitenkinimas atsiranda plečiantis žmonių ir jausmų amplitudei.

Daug chaoso į jo pasaulį įneša dvejais metais vyresnė pamotė, o ir gimęs brolis. Dar vėliau, tarsi tašką nusivylimų grandinėje padeda ir tėvo draugas Stela.

Elsa Morante (1912–1985) – žymi dvidešimto a. italų romanistė, poetė, vertėja ir knygų vaikams autorė. Jos romanas „La storia“ („Istorija“) įtrauktas į „Bokklubben“ pasaulio bibliotekos 100 geriausių visų laikų knygų sąrašą. „Artūro sala“ išleista 1957 ir laimėjo Stregos premiją.

Romano centre paauglio berniuko bandymas įsikirsti į suaugusių gyvenimą ir painūs emociniai išgyvenimai, trunkantys dvejus metus. Visą vaikystę buvęs vienas ir pats save užėmęs jis trykšta nekaltumu, naivumu ir gebėjimu kurti fantastinius pasaulius, pats sau suteikdamas viltį, džiaugsmą ir gebėjimą pabėgti nuo niūrios kasdienybės, daugiau – netgi transformuoti ją į atvirkščią pusę: skurdūs, apleisti namai jam atrodo kaip pilis, kurioje kažkada gyveno pats geriausias tėvo draugas, aršus mizogistas, palikęs savo turtą visai svetimam, bet jam patikusiam vyrui – būtent Artūro tėvui. Mizoginija atrodo natūrali ir teisinga ir Artūrui. Besiklausydamas garbinamo tėvo kalbų, jo pasakojimus priima be išlygų, kartoja mintyse ir net nedvejoja, kad gali būti kitaip. Kaip apibūdinti tėvą? Kaip tėvą turbūt niekaip, kaip žmogų – egoistas, narcizas, moterų niekintojas, veltėdis ir pan.

Aš taip gerbiau savo tėvo valią, kad neleidau sau net mintyse užsimanyti slapčia jį stebėti ar sekti, nedrįsau jo klausinėti. Troškau pelnyti jo pagarbą ir galbūt susižavėjimą vildamasis, kad vieną dieną jis pagaliau išsirinks mane savo kelionių draugu. p. 41

Viena iš pagrindinių E. Morante kūrybos temų – narcisizmas.

Artūro gyvenimas pasakojamas iš laiko perspektyvos, tarsi norint kuo smulkiau viską prisiminti ir susivokti, kas gi iš tikrųjų vyko. Dauguma E. Morante pagrindinių personažų naudoja autobiografiją kaip saviterapijos ir vilties atgavimo būdą. Pasakojimas tampa pagrindiniu įrankiu. Jos rašymas būtinas norint suformuoti teigiamą sąmonę apie asmeninius prisiminimus.

Kitas svarbus Morante kūrybos aspektas – meilės metafora. Anot jos, meilė gali būti aistra ir manija, gali sukelti neviltį ar destrukciją. Ši traktuotė susijusi su pačios meile devynerių metų berniukui, kai jai tebuvo dveji su puse. Anot jos, pirmoji meilė buvo rojus, bet vėliau virto pragaru. Meilė ir narcisizmas yra viena su kita gerai susietos temos. Dauguma Morante personažų ieško meilės ne todėl, kad iš tikrųjų kažką jaučia žmogui, kurį įsimylėjo, o todėl, kad jiems reikia užgožti nuo mažens jaučiamą tuštumą. Taip atsitinka ir Artūrui: artimai susidūrus su pirma per keturiolika metų moterimi – tėvo žmona, vos vos vyresne už jį. Virtuoziškai pavaizduotas paauglio berniuko sumišimas, blaškymasis, pyktis, na, visa jausmų paletė, bandant susigaudyti, kas su juo darosi, kodėl jo tokį ramų, aiškų gyvenimą staiga išderino ta pasirodžiusi moteris. Ar tai meilė, ar meilės – visokios: motinos, draugo/ės, moters – ilgesys? Būtent per meilę ir narcisizmą Morante pristato kitas temas, tokias kaip tėvystės, motinystės vaidmuo ir vaikystės patirčių prasmė.

Iš tikrųjų jaučiausi kaip prakeiktas ir be vietos, veik troškau įlįsti į kokį urvą ir tūnoti jame tol, kol aš, dailus berniukas, koks buvau anksčiau, tapsiu dailiu jaunuoliu. Bet lindėti urve – ne man. Argi būčiau galėjęs jame tūnoti, kai atrodė, jog siela blaškosi kaip pragare, pavertusi mane laukiniu gyvūnu, gainioja per dienas versdama ieškoti nežinia kokio grobio. p. 260

Banalus posakis – vienos tiesos nėra – taikomas vos ne viskam romane matuojant ir sveriant ir žmogaus prigimtį, ir elgesį, ir mintis, ir gyvenimo būdą. Artūro tėvas įprastomis akimis žiūrint – blogas tėvas, absoliučiai nesirūpinantis vaiku ir dar savo ciniškomis kalbomis sėjantis jame sumaištį: moterys – didžiausias blogis; meilė blogiau už kalėjimą, darbas net kraštutiniu atveju, valgant vien sausą duoną, atmetamas kaip žalojantis žmogų ir jo kūrybingumą, jau savo prigimtį traktuojantis kaip nulemtą – dvigubo kraujo.

Artūras romantizuoja nepažintos motinos paveikslą ir jos ilgisi, daugiau – su ja nuolat gyvena.

Iš tikrųjų apie savo motiną žinojau nedaug, po teisybei, beveik nieko: mirė nesulaukusi aštuoniolikos, gimdydama mane, pirmagimį. Vienintelis niekada taip ir nepažintos motinos atvaizdas buvo atviruką primenantis jos portretas: išblukęs, paprastas, veik vaiduokliškas, užtat man ji buvo toji, kurią garbinau ir kuria žavėjausi visą savo vaikystę. p. 12

Bet prisiminus motiną protas atsitraukdavo, ir aš, pats to nesuvokdamas, imdavau tikėti rojumi. <…> Man kaskart mintyse kreipiantis į motiną, ji visada ateidavo. p. 55

Tėvas Vilhelmas gi atvirkščiai, turėjęs rūpestingą ir, kaip jam atrodo, pernelyg juo besirūpinančią, įprastus tradicinius dalykus siekiančią įdiegti motiną, prisimena ją kaip didžiausią jį ištikusią nelaimę.

Nuo kitų moterų bent jau galima išsigelbėti, prigesinti jų meilę, tačiau kas tave išgelbės nuo motinos? <…> Ak, tikras pragaras būti mylimam to, kuris nemyli nei laimės, nei gyvenimo, nei savęs, kuris myli vien tik tave? O jei tu nepageidauji būti jos pavergtas ir persekiojamas, ji apšauks tave Judu? Neva tu – išdavikas, nes tau patinka klajoti gatvėmis ir šiaip užkariauti pasaulį. Nes ji trokšta laikyti tave prie šono savo būste, kuriame vos vienas kambarys ir virtuvė. p. 144

Kas yra meilė? Kaip ji paveikia žmogų? Ar jos siekti, ar vengti? Klausimai sukasi per visą kūrinį, tiesa, ne taip įprastai kaip būdinga daugumoje knygų, o šokinėjant nuo vieno kraštutinumo prie kito, nuo prieštaravimo tarp kalbų ir realybės. Tėvas veda tokią moterį, na, šešiolikos metų mergaitę, naivią, paklusnią, sutrikusią, įsitikinęs, kad jis nemyli jos, ji – jo, kad ji nieko nereikalaus iš jo ir galės kada panorėjęs palikti, kada šaus galvon – sugrįžti. Paauglys Artūras irgi patiria dualistinį jausmų išbandymą: prisirišti norisi ir traukia prie moters, bet kaip skauda, kai atstumia, kai tą žmogų prarandi. Bet trauka prie visapusiškai jį užvaldžiusios pamotės tokia stipri, kad, atrodo, galėtų net mirti.

Iki šiol jaučiausi laimingas, lyg laimė visada būtų tekėjusi mano gyslomis, lyg būtų man kaip sesuo, bet dabar ėmiau jausti kai ką nauja – staigų netikėtą laimės pliūpsnį, uždegusį mane taip, kad, atrodė, glėbesčiuojuosi ir vien apie tai tegalvoju. Mano džiaugsmas kaip nesuvaldoma jėga pasklisdavo po namus, įsiverždavo į visus kampus, net į pridulkėjusį sandėliuką. p. 202

Paradoksas, skaudžiausias išbandymas laukia Artūro ne nusivylime dėl nesuvokiamai nesuprantamų santykių su moterimis, bet akivaizdus pamatymas ir suvokimas, sukeliantis lūžį jo pažiūrose, koks neadekvatus tėvo elgesys. Tiksliau sakant, kaip jo kalbos neatitinka jo paties elgesio: tūžtąs vos prisiminęs motiną, o ir šiaip abstrakčiai kalbėdamas dėl suvaržytos meilės, pats neįvertindamas savo nusižeminimo, nekalbant apie orumą, tiesiog kaip valkata prašo išmaldos, jis – sūnaus didvyris, legenda, žvaigždė – slankioja apie kalėjimą, norėdamas perduoti meilės ženklą jį ignoruojančiam žmogui, primeta už pinigus, materialinę paramą savo draugiją kaliniui Stelai, netgi išvyksta su juo į kelionę, kurios kada nors vis dėlto tikėjosi sūnus. Kodėl žmogus taip neišmatuojamai gali atsiduoti vienam, visiškai nepastebėdamas tų, kurie dėl jo padarytų viską? Amžinas klausimas, neaiškus ne tik atskirtyje užaugusiam jaunuoliui, bet per amžių amžius turbūt kiekvienam.

Vėliau visa tai permąstydamas klausinėjau savęs: o gal tai, apie ką jis kalbėjo, buvo tiesa, bent jau iš dalies? Gal tikrai aš, įsimylėjęs vieną ar kitą žmogų, arba du ar tris žmones vienu metu, iš tiesų nemylėjau nė vieno? Tiesa ta, kad aš buvau per daug įsimylėjęs įsimylėjimą – štai kas buvo tikroji mano aistra!

Gali būti, kad aš niekada rimtai nemylėjau V. D. (tėvo) p. 36

Rašytoją domino neįprastose sąlygose augantis ir bręstantis žmogus, jo moralinis imperatyvas ir atskirties suformuota pasaulėžiūra. Kita vertus, man, kaip skaitytojai, sužadino smalsą, kaipgi elgtųsi tokia ypatinga gaivališka asmenybė, atsidūrusi socialinėje terpėje ir pareigų, įpareigojimų, o ir tikslingo veiksmo būtinybės, kad išgyventų, erdvėje. Tai savotiškas Mauglio variantas, tiesa, užaugintas ne gyvūnų, užsiauginęs pats save, bet vis tiek be jokių didaktinių įsikišimų ir taisyklių apibrėžtų ribų. Tiesą sakant, net suskatau žiūrėti, ar nėra knygos tęsinio, regis, pats įdomumas, kai protagonistas iškeliauja į platųjį pasaulį, ir dar ne bet kokį, bet spjaudantį paraku – jo tikrai turėtų laukti sudėtingas likimas su nevaikiškais išbandymais. Kita vertus, ateities atsakymas čia pat, „Artūro saloje“ – pasakojimas iš suaugusio žmogaus perspektyvos: „kad ir kiek visko regėjau anuomet ir vėliau, ir Neapolyje, ir kitose vietose, kurias aplankiau…“ p. 233

Vertinimas: 4,7/ 5