Ryan, Donal. Keistos gėlės: romanas/ D. Ryan; iš anglų k. vertė D. Žalytė-Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 213 p.

Besąlyginės meilės galia

Puikiai parašytas, puikiai išverstas airiškas šeimos romanas, gvildenantis ne tik artimiausių žmonių tarpusavio santykių problemas, bet ir visuotines aktualijas: socialines atskirtis, rasės ir seksualinės laisvės, kas be ko – tapatybės.

Donal Ryan (1976) – šešis romanus ir vieną apsakymų rinkinį išleidęs, pripažinimą ir daug apdovanojimų pelnęs airių rašytojas. Pirmas romanas išspausdintas 2013 metais, įdomu tai, kad pirmieji du D. Ryano romanai „The Spinning “ ir „Thing About December“ buvo atmesti 47 kartus. D. Ryano kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų, apdovanoti įvairiomis premijomis, o „Keistos gėlės“ pripažintas geriausiu 2020 metų Airijos romanu.

Kūrinio siužeto centre trijų Gladnių šeimos kartų istorijos: su paslaptimis, nutylėjimais, individualiais vidiniais konfliktais – nusidriekiančios nuo Airijos kaimo iki Londono, nuo aštunto dešimtmečio iki dvidešimt pirmo a. pradžios. Iš paprastų, bet itin darbščių ir tvarkingų Padžio ir Kiti namų vieną jokia išskirtimi nepasižyminčią dieną jų dvidešimtmetė dukra Molė su nedideliu lagaminėliu įsėda į pravažiuojantį autobusą ir dingsta penkeriems metams. Jokios žinutės sielvartaujantiems tėvams. Kodėl mergina pabėgo iš namų, kur ji nusidangino ir ar kada grįš – nerimas ir skausmas užnuodija nežinioje likusius motiną ir tėvą. O ir kaimui smalsu – kas gi atsitiko?
Ir staiga ji grįžta: nesiteikia atskleisti savo paslapčių, bet laimingiems tėvams, regis, to ir nereikia: svarbu, kad gyva ir sveika. Kai pradeda lįsti Molės praeitis, stebėtis tikrai yra kuo.

Kiek net artimiausias žmogus pažinus? Kas slepiasi po įprasta išore? Ar įmanu gyventi nepaisant prigimties? Ar bendruomenės tradicijos ir įpročiai nelaužo individualių asmens poreikių? Kita vertus, ne tik šie aktualūs visais laikais klausimai keliami ir veikėjų išgyvenimais bandomi atsakyti, bet ir kaip gi susivokti savyje, kaip žinoti, kad tai, kas valdo tave iš vidaus, nėra kažkas baisaus, o tik tiesiog kitokie nei daugumos polinkiai? Kaip nugalėti baimę ir leisti savajam aš gyventi, kaip atsikratyti kaltės jausmo dėl kitoniškumo prieš artimuosius, o svarbiausia prieš Dievą? Tapatybės paieškos, savęs kaip asmenybės išlaisvinimas ir laisvės auginimas širdyje, kad galėtų džiaugtis, o ne kentėti – bendražmogiškos problemos, būdingos bet kurio laiko ir erdvės asmenims, tik jų išrišimo kaina kiekvienai kartai turbūt skirtinga.

„Keistas gėles“ žanriniu požiūriu galima apibūdinti kaip šeimos romaną, tiesa, ne visai tradicinį – su biblijiniais skyrių – Pradžia. Teisėjai. Išėjimas. Giesmių giesmė. Išmintis. Apreiškimas – pavadinimais. Ir tampa daug daugiau nei pasiklydusios dukters istorija. Kas atsitinka, jei į iki tol nepriimtiną ar neigiamai traktuojamą dalyką, pabandai pažiūrėti ne tradiciškai, bet iš širdies? Kas jei įskaudinusiam asmeniui atsakai meile ir pasitikėjimu? Atskleidžiama Gladžių tarpusavio meilė, šiluma, ką beiškrėstų jų vienintelė dukra Molė, kaip juos beįskaudintų, jie apglėbia ją ir džiaugiasi, kad mergaitė gyva. Atrodo, neturi reikšmės – o juk tolimame Airijos kaime – ir atvykusio vyro odos spalva: jų vertinimo kriterijai negu aplinkinių žmonių lyg ir kiti – kiek gėrio, darbštumo savyje talpina asmuo – štai kuo matuojama vertė. Su kitoniškumu susitaiko ir bendruomenė, juolab, kad Aleksandras niekam nekliūva, greičiau atvirkščiai – užsirekomenduoja iš teigiamos pusės.

Vis dėlto ši teigiama teigiamų žmonių šeima ir disfunkciška: jie nepažįsta vienas kito, motiną ramina ir guodžia religingumas, tėvą – darbas ir empatija viskam, kas vyksta aplinkui, dukra gi kaustoma baimės atvirauti, skaudinti ir būti savimi. Bet ar dėl to kalti nepilnaverčiai tarpusavio santykiai? Gal tiesiog maža bendruomenė bet kuriame pasaulio krašte pernelyg perregima, susikūrusi savo taisykles ir tradicijas ir kitokiam asmeniui nepalanki? Ar ne dėl to Molė, o vėliau ir jos sūnus Džošua sprunka į megapolį, kad pasaulį išvystų nesumažintu mąsteliu ir, svarbiausia, įgytų drąsos.

Kūrinyje elegantiškai pasakojant istoriją gilinamasi į įvairias meilės formas. Tai tradicinė fatališkoji, nuolankumo: senųjų Gladžių – prisitaikymo ir susitaikymo, kaip ne keista, atrodo, ir pakankamai laiminga darbščių ir santūrių žmonių pora, pasitenkinanti Dievo suteikta monotoniška kasdienybe. Tyli, savyje užsidariusi dukra lyg ir nekelia rūpesčių, o ir darbais užgrūstose dienose, nelieka vietos klausimams – ar gali jie kilti? – kas dedasi jų mergaitės viduje.

Bet senųjų Gladžių gebėjimas prisitaikyti ir susitaikyti toli gražu nėra konservatyvus reiškinys. Per jų gebėjimą meile prieiti prie žmonių kuriama perspektyvi pozicija į anksčiau susiklosčiusius rasinius ir religinius nusistatymus pasiteisina, koks vis dėlto teisingas posakis: viskas prasideda šeimoje, nes jei juodaodžio Aleksandro taip besąlygiškai nebūtų priėmusi Molės šeima, vargu, ar kada nors su jo egzistencija būtų susitaikęs miestelis.
Nuošalios vietovės, kur visi tarsi nušviesti paryškinančios šviesos, kur nukrypimai nuo įprastų dalykų, tolygu pasmerkimui, pasimetusiai merginai, draskomai nežinia kokių prigimties demonų, tikrai nelengva likti ir gyventi įprastą visiems gyvenimą. Miestas – ta vieta, kur gali patikrinti save, ir suprasti pasaulio įvairovę. Ten ir pabėga mergina, trokšdama pasauliu išsiaiškinti, kas su ja darosi. Ir iki pat pabaigos stilingai ir vykusiai vedžioja skaitytoją autorius, regis, kad ir keistais, bet kartu ir labai paprastais įprasto įprastų žmonių gyvenimo vis dėlto paslapčių žemėlapiais. Na, nežinau, ar tai, kas pagaliau atsiskleidžia įtikina – atrodo labai pritempta norint pritapti prie šiandienos – bet pasakojamos istorijos pavergia empatija ir gebėjimu pasakoti.

Geraširdžio juodaodžio ir Molės meilė dvilypė: vieno jausmas peraugęs juos abu, kita gi vos gali toleruoti artumą, priimti nei kūniškos, nei dvasinės meilės nepajėgi, tiesiog neleidžia jos prigimtis. Autorius nebando sukurti dramatizmo ar vystyti vidinio konflikto parodant šios rūšies sąjungos sunkį, tiesiog pašalina vieną iš veikėjų – kaip nereikalingą – ir atveria laisvą – nors vis dėlto slaptą – pasirinkimą Molei.

Nors svarbiausia ir paslaptingiausia iš šeimos Molė, apie ją sukasi veiksmas, kalbos, konfliktai, sielvartas, džiaugsmas, bet vis dėlto svariausias tėvo Padžio charakteris: senųjų vertybių skalėje susiformavusi jo asmenybė patiria tikrus išbandymus ir labiausiai evoliucionuoja istorijos eigoje: į pasaulį ir žmones, verčiamas meilės dukrai, turi pažvelgti į naujomis akimis – tolerancijos, atleidimo, globėjiškumo. Tarsi atsakyti į vis naujai iškylančius klausimus – ar tikrai turime elgtis kaip nuo senų senovės priimta, ar tai teisinga, o gal tiesiog tik reikia priprasti prie naujų žmonių, naujų požiūrių: važiuodamas į miestą susitikti su dukrą persekiojančiu juodaodžiu vyriškiu, pasiryžęs ištarti ryžtingą ne tam kitokiam žmogui, išgrūsti į kuo toliau, bet kai pamato, kai pakalba, net nepajunta, kaip tampa tarsi savais.

Skaitant atrodė, kad tai ne šių laikų kūrinys, o kažkokios tolimos tolimos senovės. Nes viskas: ir gvildenamų temų užaštrinimas, ir veikėjų savybės – religingumas, netgi paprastas darbštumas, siaubingas kitoniškumo bijojimas – atrodė kaip ne šių dienų aktualijos. Gal tikrai didmiesčiuose gyvenantys žmonės į viską žiūri paprasčiau, nedramatizuojant tradicijų, įpročių, nepastebimi ir nestebimi minioje ir laisvesni, kitokiam – provincijoje gyventi sudėtinga. Ten keli dešimtmečiai buvo nebuvo: laikas lyg sustojęs, tiesa, keičiasi materialinės raiškos priemonės – modernėja namai, mašinos ir pan. – bet visa kita… Keista, bet pasirodo, kad 2020 metais, kai išleistos „Keistos gėlės“, Airija kovojo ne tik su tebesitęsiančia pandemija, bet ir su atviru ar slepiamu rasizmu. Ką jau kalbėti apie įvairias seksualumo formas. Na, jei tokia siužetinė situacija atsikartotų Lietuvos kaime, įsivaizduoti reakcijas nesudėtinga.

Vertinimas: 4,4/ 5