Svensson, Patrik. Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija/ P. Svensson; iš švedų k. vertė Alma Braškytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 220 p.

Paslapčių trauka

Vis dažniau pasirodo mokslo populiarinimo knygų, kurių vaizduojami reiškiniai, regis, ištinkantys mus kasdienybėje, bet nedominantys savo esmėmis kaipo tokie, kad skirtume laiką ir atsitrauktume nuo pamėgtų skaitymo įpročių, aišku, čia apie fiction literatūros fanus – netikėtai pavergia ne tik įdomumu, bet ir išradingu pasakojimo struktūravimu, skirtingų – mokslinės ir meninės – dimensijų derme. Paslaptingas medžių, grybų, gyvūnų, o kad ir mikrobų pasaulis suskamba suprantamai ir jautriai, padeda suvokti mus supančią gamtą kaip vienį, o žmoniją – tik viena iš daugelio rūšių, o ir įspėjimą, kad gali ateiti laikas, kai dings iš planetos ne tik medžiai, gyvūnai, bet ir žmogus. Dr. Merlin Sheldrake „Raizgus gyvenimas“,  Richardas Powers „Medžių istorija“, „Orfėjas“, Charlotte McConaghy „Migracijos“ , Patrik Svensson „Apie ungurius ir žmones“ ir t.t.

Norėdamas papasakoti vaikystę, santykius su tėvu, savo šeimos istoriją – niekuo neypatingos, panašios į kitas aplinkui gyvenančias – asmeninę istoriją rašytojas supina su unikalių žuvų, nors ir sparčiai nykstančių, bet vis nepilnai ištyrinėtų, ungurių paslaptimis. Keista, mokslas užkariavo kosmosą, klonuoja gyvybes, išranda baisius naikinimo ginklus, išmanieji prietaisai trina skirtingų erdvių ir laikų ribas, o nuo senų senovės egzistuojantis ungurys vinguriuoja prieš mokslininkų nosis ir tarsi šaiposi: išnaikinsite, bet taip ir liksiu paslaptimi. Kita vertus, kiek pažinus žmogus, kiek mūsų galvose slaptų užkaborių, į kuriuos neįsileidžiame net artimiausių, o ir nepatenkame į kitų slaptas kerteles. Paprastas sudėtingas pasaulis.

Knygoje kaitaliojasi literatūrinis pasakojimas su moksliniu, bet kuris įdomiau skaityti – ? Skirtingų instrumentų balsai, papildydami vienas kitą, leisdami išryškėti tai gamtiškosioms, tai žmogiškosioms detalėms, prabyla į skaitytoją polifoniniu skambėjimu. Patraukliai ir su tam tikru filosofiniu egzistenciniu atspalviu rašytojas pasakoja įspūdingą ungurio kelionę, ne mažiau įspūdingai – tyrinėjimų istoriją (Aristotelį, Z. Freudą, J. Schmidtą…) ir unguriaujant užsimezgusią tėvo ir sūnaus bendrystės istoriją. apie gyvenimą ir mirtį, žmogaus pastangas užkariauti gamtą ir tam tikrų reiškinių nepasidavimą proto ketinimams.

„Apie ungurius ir žmones“ (originalus pavadinimas „Evangelija pagal ungurį“) nuo pat pirmojo puslapio, regis, enciklopedinių žinių suintriguoja, o sekantis lyrinis autobiografinis segmentas nuteikia ne tik poetiškai, bet žada nuoširdžią, paprastą, bet kartu itin literatūrišką asmeninę istoriją.

Negrožinė, žanriškai neapibrėžiama knyga tapo tikru bestseleriu ne tik Švedijoje, bet ir kitose šalyse. 2019 m. apdovanota prestižine Augusto premija, išversta į užsienio kalbas. Sėkminga žodinė ungurio kelionė per visą pasaulį, panašiai kaip nuo paslaptingos Saragosų jūros iki Europos upių ir upelių.

Du tūkstanmečius įvairiausių mokslininkų atkakliai tyrinėtas metamorfozuoti gebantis ungurys – tarsi gamtos paslapčių simbolis, o įdomiausia, kad ir kaip vystytųsi atradimų pasaulis, kas buvo sužinota apie šią žuvį, tai gerokai anksčiau, o ne pastaraisiais metais.

Aristotelis, regis, domėjosi viskuo ir gebėjo rasti atsakymus į daugybę tuo metu neatsakytų klausimų, tad nekeista, kad ir ungurys patraukė dėmesį – žuvis? roplys? dinozauro atmaina – pagrįsti spėliones įrodymais pasirodė ne taip paprasta. Įdomi ir žymiojo psichoanalitiko Z. Freudo sąsaja su unguriu jau devynioliktajame amžiuje. Ambicijų kupinas jaunas studentas metams vyksta į Triestą tyrinėti ungurių, tikėdamasis išgarsėti ir taip pradėti mokslininko karjerą: o kaip kitaip, nekyla abejonių kadgi pavyks, juk atrastas mikroskopas, neaptikti kad ir keistų, bet visgi žuvų dauginimosi organus jam atrodo neįmanu. Kiek išskrodė riebalais aptekusių ungurių – 400, 500? o rezultatas? Jokio. Tokia nesėkmė, manoma, nulėmė ir pasirinkimą ne gamtos mokslų, o psichoanalizę, nesgi visą gyvenimą gali sugaišti prie kokio nors gamtos objekto ir likti niekuo, nieko neatradęs.

Įspūdingiausia danų biologo J. Schmidto istorija. Jis praleido beveik dvidešimt metų, plaukiodamas Atlanto vandenyne, bandydamas surasti ungurių neršimo vietą. Kas verčia žmogų atlikti tokį darbą? Kas verčia žmogų praleisti dvidešimt metų bandant atsakyti į klausimą, kuris, jei vertintume ekonominiais ar politiniais aspektais, iš tiesų neturi jokios vertės? Tai vėlgi – poreikis sužinoti. Ne kas kita.

Autobiografinis pasakojimas natūraliai jungiasi su moksliniu, nors pastarasis neperkrautas faktais ir vykusiai pritaikytas bet kokio skaitytojo suvokimui, o asmeninis segmentas parašytas lakoniškai ir taupiai, neužsiplepant ties smulkmenomis – tėvo ir sūnaus santykis žvejojant ungurius, vėliau išvykus į miestą studijuoti belikęs vieninteliu saitu. Kartu tai ir gyvenimo kelionė nuo mažo berniuko iki savo šaknų ir kaimo besigėdijančio studento, ieškančio originalios saviraiškos kaip ir daugelis jaunuolių, iki brandaus, kultūros žurnalisto į praeities išgyvenimus žvelgiančio kaip unikalius, nors ir skausmingus: mirus tėvui ir sodyba prie upės, ir unguriavimas įgyja liūdesio ir laikinumo atspalvį. Norėdamas aprašyti šeimos istoriją ir reflektuodamas, kad toji per daug paprasta ir niekuo ypatinga, kad galėtų būti išrutuliota kaip savarankiška, sujungia su moksline medžiaga apie ungurius. Rašytojui pavyksta patraukliai ir empatiškai perteikti tiek asmeninius išgyvenimus, tiek pasakojimus apie ungurius ir jų tyrinėjimus.

Jeigu anksčiau kas nors itin mėgo ungurius, perskaitęs šią knygą, esu tikra, niekada šios žuvies nenorės nė paragauti. Jeigu kas nors anksčiau šlykštėjosi unguriais – slidūs, vingrūs, gyvatiški ir pan. – perskaitęs knygą reflektuos apie juos kaip unikalius ir paslaptingus gyvius, aišku, valgyti nepradės. Ir dar: kad ir koks išradingas ir protingas žmogus, ne viskas jo valiai ir norams pasiduoda: egzistuoja dar ir paslaptimis dvelkiantys pasauliai, gal tik dažnai mes to nenorime pripažinti.

Vertinimas: 4,5/ 5