Enright, Anne. Užžėlęs kelias: romanas/ A. Enright; iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 336 p.

Prasilenkimai susitinkant

Nors kiekviena šeima, sakoma, skiriasi, kaip ir kiekvienas žmogus – kokia banali tiesa – vis dėlto tiek gyvenime, tiek literatūriniuose kūriniuose esti labai jau tapačių dalykų. Pastaruoju metu papuolė į rankas (papuolė, nes tiesiog mėgstu šio žanro romanus) keletas tokių knygų (A. Tyler „Mėlynų siūlų ritė“, „Laikrodžio šokis“ ir kt., D. Ryan „Keistos gėlės“, A. Enright „Užžėlęs kelias“ ir pan.), visos gerai parašytos, puikiai išverstos, bet susiliejo tarsi į vienį: tėvai nepatenkina vaikų lūkesčių, vaikai – tėvų; artimo žmogaus pažinumo problema, meilės stokos ar meilės perviršio konceptas; atsiskyrimas nuo namų ir iš jų išsineštas psichologinis diskomfortas; susvetimėjimas ir bandymas vis suartėti tarsi laiką pasukti atgal, įvairių istorinių ar socialinių reiškinių transliacija per šeimos prizmę.

Airiškoje visuomenėje nepalyginamai daugiau tabu negu Amerikoje ar Prancūzijoje, turbūt ir Vokietijoje: homoseksualumas, tebeklestintis rasizmas, taigi ir bandymas rašyti, o ir viešai diskutuoti apie tai vis dar vadinama drąsiu reiškiniu, kaip teko skaityti apie šios ir panašių rašytojų kūrybą.

Anne Enright gimė Dubline, ten gyvena ir dirba. Yra išleidusi tris apsakymų rinkinius, negrožinės literatūros knygą, šešis romanus. 2015 metais ji tapo pirmąja airių grožinės literatūros apdovanojimo laureate. 

„Užžėlusiu keliu“ – dviejų dalių romanas, apimantis dvidešimt penkerių metų laiką, o veiksmas vyksta ne tik Airijoje, bet ir Malyje, Niujorke. Dvi dukros ir du sūnūs to paties kraujo, bet skirtingi tiek gyvenimo būdu, tiek charakteriais ir polinkiais. Tarp jų betarpiškų gijų tarsi ir nėra: išvykę iš gimtų namų kiekvienas gyvena sau ir vis labiau tolsta. Sūnus Danas, buvęs motinai artimiausiu, nors kažkada ir sukėlęs jai paniką dėl plano tapti dvasininku ir išvykti į misijas, pasuka visai priešingu keliu: Niujorke išbando savo seksualinius polinkius, sukiojasi tarp turtingų homoseksualų, nutolęs nuo konservatyvios Airijos ieško ir savo laisvos tapatybės, tiesa, ne visai humaniškos – nusisuka nuo AIDS mirštančio draugo, vis dar pasimetęs ir gudraujantis. Autorė vaizdžiai perteikia negailestingą ŽIV sergantiems laiką, kai liga buvo dar praktiškai negydoma, užsikrėtę – atstumtieji, kritę lyg rudenį lapai nuo medžių.

Pasiaukojamu darbu ir misijomis nuo vyresnio brolio užsikrėtęs Emetas dirba Afrikoje, o jo tapatybė, regis, ne jo, o kieno nors kito primesta: sunkiai bendrauja su mylima mergina (tiesa, jos besąlygiška meilė šuniui atrodo labiau psichinė problema nei gyvūno globa), nervingas, pavargęs ir nusialinęs emociškai. Motinos akimis – nevykėlis: nei jis išgelbėjo pasaulį, nei užgyveno ką nors, kuo galėtų didžiuotis.

Netoli gimtųjų namų vyriausioji iš vaikų gyvenanti Konstansa – tipiška sėkmingai ištekėjusi moteris, auginanti vaikus, mylima vyro, kamuojama antsvorio – motiną piktina toks neprisižiūrėjimas, visas įdėtas auklėjimas, kaip moteris turi atrodyti, šuniui ant uodegos – jos šeima kyla ir materialine prasme. Ko benorėti daugiau gyvenant provincijoje, kai turi viską, kas įmanu, kai į Niujorką gali nuskristi tiesiog apsipirkti. Vis dėlto problemų, pasirodo, pakanka ir Konstansai: ant jos pečių sena motina, o ir sveikata iškrečia nejuokingą pokštą.

Aktore svajojusią tapti jaunėlę įsuka destruktyvus gyvenimas: negali atsispirti alkoholiui, sunkiai balansuoja ant iliuzijų ir realybės ribos stengdamasi gyventi su vyru, auginti kūdikį ir vaidinti.

Pasakojama iš skirtingų perspektyvų ir pateikiama ne tik skirtingos įstrigę detalės iš prisiminimų, bet ir požiūriai, tiesa, ne tiek vienas į kitą tarp vaikų, kiek motinos į juos, o jų kiekvieno į ją. Labiausiai mylimas ir labiausiai mokėjęs įtikti – Danas, atrodytų ir praėjus daugeliui metų juos riša šilti jausmai, nors, ko gero, sūnus tiesiog paviršutiniškas ir nesigilina į kažin kokias toli nuo jo vykstančias motinos išgyvenimų, gal tik kvailiojimų peripetijas.

Visiems Rosalinos vaikams tikrai būdingas vienas bendras poreikis – ištrūkti iš motinos gniuždančios įtakos. O gal ir kaltinimas, kad ji neparuošė jų realiam gyvenimui.

Teisybė buvo tokia, kad namas, kuriame jie dabar sėdėjo, buvo vertinamas juokingai neįtikima suma, o jame susėdę žmonės neturėjo didelės vertės. Keturi vaikai, pasiekę vidutinio amžiaus ribą, Madiganai nesikabino į gyvenimą, neturėjo gero pagrindo. Neturėjo pinigų. p. 260

Kaip atrodo visi draugėje po daugelio metų užsispyrusios parduoti gimtuosius namus motinos sukviesti paskutinėms toje vietoje Kalėdoms? Lyg ir turintys kažkiek užsilikusio vaikiškumo, juolab, kad erdvė, daiktai, prisiminimai bendri ir jungiantys, o ir tokia pati, nors susenusi, bet ekscentriška kaip ir anksčiau motina, kuriai reikia raminimo ir globos ne tik esamuoju laiku, bet ir anksčiau, kai jie buvo maži. Aišku, visi ir stengiasi palaikyti kalbą, būti malonūs vienas kitam, nors jaučia kiekvienas ir nuoskaudas. Ar įmanu šeimai suartėti? Iš tikrųjų grįžti vienam prie kito, dar daugiau – tapti ne apsimestinai, bet natūraliai artimais emocionaliai?

Nors romane parodomi vienos šeimos veikėjai visi unikalūs ir lengviau pastebimos skirtybės negu kas nors bendra, vis dėlto kūrinio ašis – motina. Praeityje besąlygiškai garbinama vyro, ne itin gebanti rūpintis vaikais, alinama nuotaikų kaitos ar tiesiog egoistinių įnorių užsidarydama miegamajame atsiribodavo nuo nemalonių dalykų. Taigi ir suvažiavus vaikams niekur nedingsta jos ekcentriškumas, dar daugiau – virsta tikru tragikomišku šou, kur pagrindinė veikėja tikrai ji, o ir pašalinių, ne tik namiškių dėmesio gauna per akis. Bet… kaip jau būna, nelaimė žmones suartina, tarsi atveria jų jautriausias kertes, leidžia pasireikšti empatijai ir kažin kur giliai nukištam elementariam gerumui.

Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina, Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę p. 307.

Rašytoja vykusiai panaudoja pasakojimus iš skirtingų pozicijų, geba prasiskverbti, regis, iki slapčiausių ir nesuskaičiuojamu kiekiu užraktų paslėptų minčių, netgi tų – skaudžiausių, gal net gėdingų, saugomų ne tik nuo pašalinių, bet ir nuo savęs. Sugrįžę į praeities erdvę, „kur tavo ankstesnioji tapatybė dvelkteli iš audinio raukšlės ar klibančios lentos“ veikėjai, tampa dar labiau pažeidžiami, nes pamato save ir savo artimuosius ir ryškesnėje dabarties šviesoje: kas jie, kur nubėgo, sprukdami nuo namų, ar jie dar reiškia ką nors vienas kitam, ar tiesiog atlieka trumpalaikę pareigą, nuo kurios tuoj tuoj išsivaduos ir vėl atgaus savo realias, o ne suvaidintas, ar kaip iššaukiamos dvasios, taip ir jų dirbtinai mėgintas iššaukti tapatybes.

Meistriškai parašytas psichologinis šeimos romanas, skaitant žavintis paprastumu, tuo pačiu taikliu ir originaliu kalbos vaizdumu, charakterių išpildymu ir gebėjimu išorinius, atrodytų ne itin reikšmingus dalykus įlydyti į vidinius veikėjų išgyvenimų žemėlapius.

Užverti paskutinį puslapį, atsidūsti, nes… ne pirmą ir turbūt ne paskutinį kartą šmėkšteli pavydas – kam? – turbūt visam pasauliui. Kad lietuvių literatūroje nesulaukiame va tokių, paprastų, apie paprastus dalykus pasakojamų, genialiai parašytų romanų. Būtent romanų. Apsakymų, novelių tikrai yra.

Vertinimas: 4,5/ 5