Groff, Lauren. Matrix: romanas/ L. Groff; iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – 255 p.

Kitoks moteriškumas

Skaitant istorine tema parašytą knygą dažnai kyla klausimas, kaip geriau, ar kai dokumentinės medžiagos, o ir prisiminimų ar kažko panašaus – begalė, ar kai vos vienas kitas štrichas? Pastaruoju atveju lieka veik absoliuti laisvė rašytojo fantazijai ir interpretacijoms, kita vertus, istorinis erdvėlaikis vis tiek turi būti įtikimai sukurtas, o tam būtina išstudijuoti laikotarpį ir į jo realijas įlydyti įsivaizdavimus.

Taigi, kiek tiesos, o kiek išmonės praeities pasakojimuose – nepasversi, svarbiausi kriterijai skaitytojui – įdomumas ir įtikinamumas, ir, be abejo, gebėjimas pasakoti, o ir tam tikro laikotarpio įvykius ir žmonių išgyvenimus paversti bedražmogiškais, universaliais, nepriklausomais nuo laiko.

Lauren Groff (1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premija

Marija Prancūzė – dvylikto a. asmenybė, pirmoji prancūzų rašytoja, pasaulietė, intelektualė. Jos palikimas – lė žanro kūriniai, kurių pagrindą sudaro meilės ir vizijų pynė. Nuotykis, arba avantiūra, yra kiekvienos lė pagrindas. Stebuklines ir realistines lė vienija bendra tema – meilė bei jos sukelti moraliniai ir socialiniai konfliktai. Iki mūsų dienų išliko penki rankraščiai su Marijos Prancūzės lė tekstais. Kai kurie saugomi Britų muziejuje, kiti – Prancūzijos Nacionalinėje bibliotekoje. 2004 m. išversta ir išleista šios viduramžių poetės knygelė lietuviškai.

Išlikę Marijos Prancūzės kūriniai, bet apie ją pačią tikro kaipo nieko ir nežinoma. Įvairios versijos, spėjimai, o kūrėjams laisvė interpretacijoms. Taigi, šią amžių paslaptimis gaubiamą asmenybę L. Groff ir pasirinko romano protagonistės Marijos prototipu.

Marijos tiek fizinis, tiek dvasinis paveikslas piešiamas įspūdingas: aukšto ūgio, stambi, žemo balso, puikiai valdanti žirgą ir ginklą, kilusi ir užaugusi moterų karžygių būryje, nesantuokinė karaliaus dukra, mirus motinai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje: trejus metus apsimetinėja motina, nes, paaiškėjus jos mirčiai, bus atimtos žemės, o Marija neteks namų.

Tai absoliučiai feministinis kūrinys, parodantis moters jėgą, protą, išmintį, nepriklausomybę, žiaurumą ir humaniškumą tuo pačiu. Kaip išdidintų proporcijų protagonistės kūnas, taip ir jos galia tarsi antgamtiška, ir viduramžiška, ir šiuolaikiška. Stoiška, tvirta, ryžtinga, veikli – savotiškas monumentas moters didybei, gebėjimui išgyventi, prisitaikyti, pačią blogiausią situaciją paversti perspektyvia ir palankia. Kita vertus, papuola į tokias sąlygas, kad nieko daugiau nelieka norint išgyventi, kaip būti netgi stipresne negu iš tikrųjų yra. Atvykusi iš Prancūzijos į ūkanotos ir kur kas skurdesnės Anglijos moterų vienuolyną pamato alkio ir šalčio nualintus vienuolių kūnus („ tokios alkanos, kad jų veidai – kaukolės tamsiame dormitorijuje. Sriubos, kur išvirus mėsa išimama būsimoms sriuboms. Šalto dangaus mėlynumo nagai“ 37 p.), skurdą, kančią kaip tikėjimo dalį („tyrina sielą ir dėl jos šios šventos moterys tampa dar šventesnės dievo akyse. p. 19) Iš pradžių joje dar gyvena viltis, kad tuoj tuoj atšauks atgal į Prancūziją, priims į rūmus, kur visa ko perteklius, kad tai tik laikinas nesusipratimas – kokia gi iš jos vienuolė, ji net nėra pamaldi? Iliuzija – karalienė Eleonora vertina istorijas, Marija imasi rimuoti lė apie meilę ir pirmąją patirtą viziją („Gyvenimas abatijoje yra sapnas. Jos rašomų poemų rinkinys yra pasaulis“ p. 38)

Bene dramatiškiausia ir itin emocionali trečioji – asmenybės lūžio – romano dalis, itin bendražmogiška ir reali: suvokus skaudžią padėtį, dar lieka iliuzija, kad įmanu, ne, būtina tapti tokia didžia ir galinga, kad į ją atkreips dėmesį ir mylintis asmuo.

Didžiąją knygos dalį sudaro gyvenimo vienuolyne istorijos, kur aštuonis kartus per dieną meldžiamasi, vaikščioja paskendusios beformiuose apdaruose, plaukai uždengti, kalbos apie ievą ir pan. Pirmiausia sakytume – tarnavimas dievui ir dvasinės kontempliacijos. Och… Taip, maldų daug, dievo garbinimo daug, bet nepadarysi viso to vien šventa dvasia. Kūnas, kūnas, kūnas, kas bevyktų, visur kūnas: alkanas, sušalęs, pavargęs, paglostytas, nuplaktas, jaunas ir viską ištveriantis, senas, paliegęs, kūnas klūpantis ar gulintis kryžiumi šaltoje bažnyčioje, tašantis akmenis kūnas, statantis, kertantis medžius, glostantis gyvulius, pjaunantis juos – daug kūniškumo, daug dėmesio kūnų reikmėms: vos atvykus Marijai reikia sugalvoti, kaip tuos kūnus išgelbėti nuo bado, per ankstyvų mirčių, o ir leisti jiems savotiškai skleistis – galimybė dirbti pagal gebėjimus, pajuntant nuovargį, o ir miego malonę.

Vadovaudamasi ne krikščioniškomis dogmomis, o išmintimi, Marija geba sukurti skurdžiame užkampyje iš nustekento vienuolyno savitą karalystę: su gabiomis ir sveikomis moterimis, savomis nepriklausomybę reiškiančiomis nuostatomis, maisto trūkumą pakeičia dalijama aplinkinių kaimų gyventojams labdara, o ir nauji darbai, amatai klestėte klesti. Tiesa, moterų vienuolynas tampa tvirtove, į kurią patekti suformuotu labirintu veik neįmanoma. Vyrai, netgi berniukai eliminuojami iš artimiausios aplinkos, siekiant apsaugoti nuo negeidaujamų ir reputaciją žlugdančių nėštumų. Tiesa, tarp vienuolių, netgi abatės ir jos valdinių, malonumų kūnams vis dėlto atseikėjama – bet tai juk vaistas, ne nuodėmė.

Nors vienuolės kybo tarp dangaus ir žemės – malda, malda, malda… aštuonis kartus per parą, o dar giesmės – transcendentinis lygmuo vis dėlto nėra toks stiprus kaip kūniškasis. Svarbiausių gyventojų įvardijamas ne tik charakteris, pamaldumas, gebėjimas bendrauti, bet ir santykiai su supančiais daiktais, augalais, gyvūnais – materialiuoju, kūniškuoju pasauliu, kuris lemia ir jų gyvenimo kokybę. Egzistuoja ir religinė (su jumoru turbūt) kūniškumo forma: „prausti kūną – taip pat maldos forma, abatijoje visos vienuolės maudosi kas mėnesį, o tarnaitės – kas du mėnesius, nes dievui nepatinka kūniški kvapai.“ p. 20 Pakitęs Marijos religinis jausmas irgi lyginamas su apčiuopiama materija:
Kaip keista, galvoja ji. Joje išplito tikėjimas. Galbūt, pamano ji, tikėjimas yra tarsi pelėsiai. p. 80

Kūno raida lemia ir emocinį stovį, dar daugiau – proto aiškumą.

Mariją išrinkus abate, jos menstruacijų pabaigos karštis jau buvo pasitraukęs. Dabar ji nebėra paliesta Ievos prakeiksmo. Kraujui liovusis tekėti, nuo keturiolikos metų badę peiliai pagaliau išimti jai iš gimdos.
Vietoj to jai duotas įžvalgus, šaltas aiškumas.
Dabar ji gali matyti toli. Gali matyti eonus. p. 98

Tapusi nuodėmklause Marija išgirsta apie kūnų silpnybes ir prasižengimus neįtikėtinai daug: apie kančią, atgailą taip pat.

Atrodo tikrai virš žemės, tiksliau nuo Dievo duotos būtent Marijos vizijos -atsiųstos kaip ypatingai nusipelniusiai paties dangaus. Bet jau po abatės mirties viena iš vienuolių Tildė mintija: “ne tikros vizijos, bet veikiau idėjos, kurias ji įpynė į vizijų formą, kad įtikintų seseris savo statybos projektais. Tildė išties netikėjo, kad jos abatė buvo tikra mistikė. Mistikai yra nežemiškos būtybės, o Marija buvo to priešingybė. Ji buvo masyvi, kūninga, valdoma savo geidulių. p. 147

Pasakojama vaizdžiai, bet itin lakoniškai, nuosekliai visą Marijos gyvenimą: vis peršokant nuo vieno etapo prie kito – Marijai trisdešimt penkeri, Marijai keturiasdešimt penkeri ir t.t. Didingas, pagarbos vertas gyvenimas. Autorės pasakojimas drąsus, originaliai vaizdus, lakoniškas, be sentimentų, greičiau kaip tas ambicingas labirintas – iš stiprių medžiagų pastatytas stiprių moterų. Ir turintis tikslą. Išaukštinti, išgarsinti, empatijos šviesoje parodyti kažkada seniai seniai gyvenusią neeilinę moterį, prikelti ją naujam dvidešimt pirmo amžiaus gyvenimui. Tai knyga ir apie nepalaužiamą valią ir užsispyrimą, blaivaus proto pranašumą prieš bet kokias dogmas. Ir meilės ištikimybę. Neišsipildžiusios meilės.

Vertinimas: 4,7/ 5