See, Lisa. Arbatos mergaitė iš Kolibrių skersgatvio: romanas/ L. See; iš anglų k. vertė Milda Baronaitė. – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 447 p.

Pasaka apie nepaprastą kinų mergaitės likimą

Gerdami geriausią arbatą mes su tavimi kalbamės su vėju ir lietumi, kuris kalnuose virš debesų lijo senovės daoistams. Gerdami arbatą, brisdami per upelius ir vaikščiodami tarp šešėlių mėnesienoje suprantame, kad žmogus ir gamta iš tiesų nėra atskiri. p. 431

Egzotiška literatūrinė kelionė į nuošalų Kinijos kaimelį į senovinių papročių besilaikančių akhų gentį, su jai būdinga animistine kultūra: visa, kas gyva, turi sielą. Vakariečiai mano, kad svarbiausia yra individas, o akhas save laiko tik viena grandimi ilgoje gyvenimo grandinėje, į kurią sujungti visi žmonės ir visos kultūros. Egzistuoja ir burtai, ir nuo dvasių apsaugantys Rumų vartai, aiški hierarchija šeimoje ir visokie neįtikėtini ritualai bei poelgiai. Ir tai ne viduramžiais ar kažkada kažkada, ne, dvidešimto a. pabaiga. Veiksmas prasideda 1988 metais. Ir… autorės fantazija ar paremta tikrais faktais?

L. See (1955) – amerikiečių rašytoja, turinti kiniškų šaknų. Ji gimė Paryžiuje, bet užaugo Los Andžele. Nors tėvams išsiskyrus gyveno su mama, daug laiko praleido ir su tėvo šeima Kinų kvartale – senelis kinų kilmės. Jos pirmoji knyga „Auksiniame kalne: šimto metų mano kinų ir amerikiečių šeimos odisėja“ (1995) buvo nacionalinis bestseleris. Knygoje pasakojama apie rašytojos prosenelio Fong See kelionę, kuris kiekviename žingsnyje įveikė kliūtis ir tapo 100 metų Los Andželo kinų kvartalo krikštatėviu ir besiplečiančios šeimos patriarchu.

Lietuviškai išleista „Baltoji gėlelė“, „Nepaprasta Peonės meilė“ ir „Arbatos mergaitė iš Kolibrių skersgatvio“.

Jau pavadinimas nusako pagrindinę temą: su arbata susijusios, kilusios iš konkrečios vietovės mergaitės istorija. Knygą sudaro dvi gana skirtingos dalys. Tiek pasakojimo būdu, tiek tematiškai. Jeigu pirmoje pusėje, plačiai atskleidžiant senosios akhų bendruomenės papročius ir burtus, įvardijant kiekvieną žmogų ne kaip atskirą individą, bet kaip bendros kaimo gyventojų grupės, paklūstančios tiems patiems papročiams, dalį, mergaitės Lijan gyvenimas gana komplikuotas: skurdus, griežtas ir nelogiškas, jai augant vis labiau besiritantis žemyn, veik iki paties dugno: prarasta dukra, lieka ir be namų, su narkomanu, nieko nedirbančiu vyru, badaujanti, besiblaškanti pavojingoje laukinėje gamtoje. Antroje dalyje, gi viskas aukštyn: mokslas, verslas, turtingas ir geras vyras, Kinija – Amerika, na, žodžiu… o ir gimtajame kaime progresas: iš populiarėjančios laukinių arbatmedžių arbatos pardavimo šiuolaikišku pasidarė ir nuošalus kaimas. Atsiranda ir antrasis pasakojantis balsas: amerikiečių įdukrintos kinietės mergaitės Heilės Deivis. Motina prie kūdikio paliko ir arbatos plokštę, kuri tampa tarsi mįsle, kurią reikia žūtbūt įminti, kad suvoktų savo tapatybę ir gyvenimo esmę. Ir jau aišku, kad motina ir dukra sėkmingai susitiks ir viskas eisis dar geriau, žodžiu gyveno ilgai ir laimingai stiliumi. Nors galimybių tokiam burbului pūstis atrodo jokių prielaidų, kaip rašoma knygoje:

Pirmieji įvaikiai – 61 kūdikis – į Jungtines Valstijas atkeliavo 1991 metais. Vėliau skaičiai augo ir iki 2005-ųjų pasiekė beveik 63 tūkstančius. Tolesnę statistiką rasti buvo sunku, įvaikinimų iš Kinijos nuolat mažėjo. Bet jeigu Amerikoje gyvena kokie 100 tūkstančių įvaikių iš Kinijos, o Kinijoje maždaug 650 milijonų moterų, tikimybė, kad Anai pavyks surasti motiną lygi 1 iš 6 500. Tikimybė padidėja, skaičiuojant tik vaisingo amžiaus moteris. p. 373

Taigi pasakos konstrukcija: veikėja išbandoma blogiu, kančia, o paskui kaip pelenei atlyginama meile ir prabanga.
Kaip bebūtų, bet apie Kiniją, arbatą ir akhų gentį tikrai nemažai. Bet tai nėra organiškai pasakojime besiskleidžianti realybė, kaip Bak „Gerojoje žemėje“ (sukrečiantis kūrinys apie senąjį Kinijos kaimą), o dirbtinai prilipdomi įvairūs kultūros, etnografijos įterpiniai lyg besistengiant panaudoti kuo daugiau specialiai surinktos medžiagos. Ir ko norėti: juk tai nėra natūrali autorės gyvenimo terpė, o tik domėjimosi ir tyrinėjimo sritis.

Akhų gentis viena iš ilgiausiai nuošalėje likusių Kinijos mažumų, išlaikiusi savo primityvią natūralistinę buitį ir itin savotiškus papročius. Kitų genčių akhai nemėgiami dėl uždarumo ir žiaurumo. Kokie gi jų tie senoviški papročiai, taip egzotiškai ir trikdančiai atrodantys dabartiniam žmogui. Štai bent keli:

⦁ vyrai negali skustis ar kirptis nuo penkto žmonos nėštumo mėnesio
⦁ dvyniai – pats didžiausias tabu akhų kultūroje, atmatos, jie tuoj pat sunaikinami, o tėvai turi palikti kaimą
⦁ susilaukti kūdikio netekėjus – tabu: atmata, kurią būtina sunaikinti
⦁ paradoksas, bet vaikinai ir merginos skatinami prieš santuoką kuo daugiau lytiškai santykiauti, išbandant seksą su įvairiais partneriais.
⦁ tuoktis gali tik tie, kurių astrologiniai ženklai dera, pvz. kaip atsitinka protagonistei, gimusiai kiaulės dieną, o mylimajam Sanpai – tigro – niekaip, nes tai reiškia, kad nebus laimingi.
⦁ aukojami paukščiai, gyvūnai
⦁ tiki, kad visi žmonės nugyvena devynis gyvenimus ir miršta devynis kartus, o tuomet virsta ypatinga dvasia – ji kaip vėjas, nematoma, bet guodžianti ir reikalinga.
⦁ praskrendančios gervės šešėlis gali sukelti paralyžių

Protagonistė Lijan – išskirtinė mergaitė savame kaime, pradėjusi lankyti mokyklą ir žūtbūt siekianti išvykti į miestą, įgyti išsilavinimą ir gyventi kitaip negu jos šeima: sunkiai dirbanti, dažnai kenčianti alkį ir visokį, kokį įmanu nepriteklių. Juolab, kad mokslas sekasi ir traukia. Atsitiktinumas, ne to vyro įsimylėjimas ir vien kančia ir nelaimės viena po kitos. Palikusi vyrą moteris sugrįžti į savo kaimą negali, o kur dėtis, nuo ko pradėti, štai sunaikintų dvynių sutikta motina prašo išmaldos – ar gali būti kas blogiau akhui.

Supratau kai ką baisaus: skausmo ir pralaimėjimo gyvenime neišvengsi. Dabar, būdama vienui viena, jaučiu, kaip kultūra teikia jėgų. Pagimdžiau dukrą ir jos netekau. Ištekėjau už mylimo vyro, netekau ir jo – visais atžvilgiais. Esu atskirta nuo savo šeimos, savo kaimo, savo kalno, bet širdyje su jais jaučiu stipresnį ryšį nei kada anksčiau. p. 191

Pati skaudžiausia ištiktis – tik pagimdytos, nesantuokinės dukters palikimas. Nors visą gyvenimą nepraranda vilties ją sutikti, bet žaizda šiek tiek užsitraukia tik gimus po daugelio metų sūnui.

Bevaikės šeimos į Kiniją atvykdavo pirkti vaikų: kūdikis kainavo 20 tūkstančių dolerių, įskaitant kelionės išlaidas. Šalyje galiojant vieno vaiko įstatymui dauguma kinų norėjo auginti sūnus, o mergaites tiesiog atiduodavo į prieglaudas, o tos parduodavo svetimšaliams.

Per Heilės Deivis istoriją bandoma atskleisti sudėtingą tapatybės problemą: visiškai kitokios išvaizdos mergaitė auga geroje, intelektualų inteligentų, gan pasiturinčioje amerikiečių šeimoje, mylima ir šiaip jau nepatirianti jokių sunkumų. Bet ji pati nuo mažens mato, kad yra visai kitokia, nors tiesa apie kilmę ir įvaikinimą neslepiama, o ir tokių šeimų ir tokio likimo mergaičių kinių daugybė Heilės aplinkoje, bet ji jaučiasi pasimetusi ir nesusigaudanti savyje. Dažnai žiūri į paveldėtą arbatos plokštę ir svarsto, kas jos tėvai, kodėl ją paliko, pagaliau užsidega noru juos surasti. Nuvykusi į Kiniją ji pradeda suvokti savąjį aš, paklausta, kas ji, kokios tautybės, atsako:

Šimtu procentų amerikiete ir šimtu procentų kine, – atsakau. – Ne pusiau tokia, pusiau tokia. Esu ir tokia, ir tokia, visiškai. Kinija visada atsispindės mano veide, tačiau, šiomis dienomis žvelgdama į veidrodį, nepastebiu, kaip smarkiai skiriuosi nuo šeimos, ir negalvoju, kad nesu pakankamai kiniška. p. 428

Ir apie arbatą, jos rūšis, skynimą, atranką lapelių, fermentavimą, skonį, degustaciją, paruošimą – tikrai daug. Ir apie arbatos poveikį, ne tik gydančią nuo fizinių ligų, bet ir gebančią gerinti emocijas.

Mūsų protėviai tikėjo, kad geriausios arbatos gydo nuo arogancijos, išsklaido nekantrumą ir pragiedrina būdą. p. 218

Gana daug žadanti knyga pagal tematiką, daug surinktos įdomios medžiagos, bet visa per popsinį naratyvą, gal taip ir pasiekia plačią auditoriją, istoriniai ir kutūriniai unikalūs unikalios mažumos elementai pasklinda ir tampa žinomi, na, bet vis tiek tai tik greitai suvartojamas produktas, kuriuo nei pasisotinsi, nei pasipildysi.

Vertinimas: 3,5/ 5