Shafak, Elif (1971 – ). Stambulo pavainikė: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 382 p.

Būti pavainike – tai ne tik neturėti tėvo, bet ir neturėti praeities… p. 284

 E. Shafak pavardę įrašius į google paiešką ir lietuviškai – o jau angliškai! – išmeta daugybę interviu, knygų anotacijų, recenzijų, kad ir tokią išsamią kaip D.Zabielaitės apie „Stambulo pavainikę“. Kas tai: literatūros stebuklas? o gal paprasčiausiai daugelio skoniui įtinkanti autorė? na, užkibusi ant kažkokios itin palankios populiarumo bangos kaip Pilki, tamsesni ir tamsūs atspalviai, Da Vinčio kodas, o kad ir lietuviškasis Durnių laivas ar Ne bobų vasara? unikaliai tarp įvairių sluoksnių įsitvirtinusi Silva rerum? Šokiruojanti? Atrandanti? Parodanti tiesiog stebuklingą geresnio gyvenimo formulę?

Tokios mintys kilo neskaičius ne tik knygos, absoliučiai nieko nežinant apie autorę, jos pažiūras ir kūrybą. O kas paaiškėja perskaičius „Stambulo pavainikę“? Tai, be jokios abejonės, moterų rašytoja, ir ne kokia menkinančia prasme, bet kaip pati E. Shafak sako, Turkijoje knygas daugiausia skaito moterys, rašytoją iš tikrųjų domina būtent moterų istorijos, jų likimai, emocijos ir požiūriai į pasaulį, istoriją, buitį ir būtį. Tai lengvai, galima sakyti, pop stiliumi sklandžiai suregzta istorija, kaip jau įprasta šiais laikais – su detektyvo elementais, specifinių patiekalų aprašais, perpinant realybę dabarties ir praeities laike su absoliučia fikcija – burtų, sapnų, pasakų motyvais.

Nekliūva kalba, sklandus vertimas, vykusiai vyniojamos siužetinės linijos, intarpinė – praeities, dabarties pasakojimo struktūra, natūraliai trūkčiojanti ir susiliejanti į vientisą tėkmę, o kiek temų, problemų iškelta! Šeimos, ir ne kokios tradicinės – turkiškos, susidedančios iš keturių motinų ir vienos dukters, be jokio vyro; amerikietiškos – armėniškos, amerikietiškos – turkiškos, skirtingų tautybių tėvų šeimoje gimusio vaiko identiteto problema; meilės, atsakomybės, tradicijų perėmimo, rytietiškumo ir vakarietiškumo, bet svarbiausia – praeities ir atminties, ne tik papročių ir nacionalumo, bet ir kaltės paveldimumo problema. Mums analogiškai aktuali: holokaustas, tėvų, protėvių, visai svetimų, bet tos pačios tautybės žmonių vykdyti nusikaltimai ir jų kaltės palikimas ateities kartoms. Užvirė tokios aistros po Mūsiškių tikrai.

Bet „Stambulo pavainikė“ vis tiek kaip pastatas su pakankamai gražiomis sienomis ir stogu, bet be vidaus. Paviršinė. Daug papasakota, daug užgriebta, daug iškelta ne tik klausimų, bet bandyta surasti ir atsakymus, knyga priverčia ir susimąstyti, ir bandyti surasti savus atsakymus, bet…

Isteriška pradžia apie ekscentrišką jauną turkę, kitame skyriuje – isterišką amerikietę pareikalauja nemažai pastangų tiesiog prisiversti knygą toliau skaityti: nieko gero nesitiki, bus pasakojama apie moterų primityvias laisves: prisiverti auskarų į nosį, lūpas, tatuiruočių prisipiešti kur labiausiai matoma ar nuolatos slepiama, užsimauti trumpus sijonus, demonstratyviai miegoti su bet kuo, darytis abortus – patriarchališkoje, moterų nuolankumu pasižyminčioje Turkijoje protestuoti prieš tradicijas ir kovoti už lygias teises tokiais būdais. Ai, nėra čia ko varginti akis – kiek kartų taip pastumta knyga net skirtuko neįkišus tarp puslapių. Ir vėl lyg netyčia prisiminus, akimis užkliuvus – taigi dar paskaitysiu šiek tiek, ko ta rašytoja tokia populiari: dėl cinamoninių, apelsininių, vanilinių ir visokių kitokių – kvapnių, egzotiškų ir turbūt simbolines prasmes turinčių pavadinimų – visai netyčia atsivertus bampt pačioje pabaigoje: kalio cianidas, ne ne, neskaitysiu, ne, skaitysiu vis dėlto – Stambulas (tai miestas labirintas, ne šiaip sau vienas, o miestai mieste) taip su meile, o ir turkų šeimos istorija pamažu virstanti absoliučia pasaka, siurrelizmu patampa įdomi ir reali savo nerealumu.

Gyvenu labai įdomioje šeimoje, ji truputį pakvaišusi, nors turbūt visos šeimos tokios. Bet čia gyvenimas kažkoks siurrealus. Jų kasdienės logikos pagrindas – iracionalumas. Viena iš seserų – tatuiruočių meistrė, kita sesuo – aiškiaregė, dar kita – nacionalinės istorijos mokytoja, o ketvirtoji ekscentriška senmergė, arba visiškai kuoktelėjusi, kaip pasakytų Asja. p. 199

Svarbiausia, kad visos skirtingų pažiūrų, bet puikiausiai telpančios po vienu stogu ir nešančios viena už kitą atsakomybę. O augančiai tarp jų Asjai to rūpinimosi per akis – norisi protestuoti, ieškoti individualybės marginalų kavinėje ir filosofijos knygose. Vyrai? Vyrų iš viso nėra. Tiesiog jų lemtis toje giminėje – anksti mirti, o vienintelis gyvas Mustafa dar jaunas išsiųstas Amerikon, kuo toliau nuo tragiškos baigties.

Nelengva gyventi namuose, kuriuose pilna moterų, ir jos visos taip beprotiškai tave myli, kad ta meilė ima dusinti; namuose, kuriuose tau, vieninteliam vaikui, tenka būti brandesniam už visus suaugusius. Esu dėkinga, kad mane leido į puikiausią mokyklą, kad gavau turbūt patį geriausią išsilavinimą, koks įmanomas šioje šalyje. Bėda, kad jos nori, jog padaryčiau viską, kas joms pačioms gyvenime nepavyko. Ar supranti, ką tai reiškai? p. 187

O kitapus Atlanto labai panašiai, bet ir visai kitaip tarpsta Armanuš asmenybė: blaškoma tarp gausios armėniškos tėvo šeimos ir šiuolaikiškos materialistės amerikietės motinos jaučiasi tarsi dalimis suskaldyta, prisiklausiusi senelės, tetų pasakojimų nežinanti, kas iš tikrųjų yra: „jaunas žmogus su sena atmintimi“ p. 285. Armanuš atsakymų ieško literatūroje ir internetinėje kavinėje, kurioje diskutuojama apie armėnų likimus, janyčarų paradoksą:

Janyčarai – tai krikščionių vaikai, osmanų paimti į nelaisvę ir priversti pakeiti tikėjimą; jiems, paniekinusiems savo tautą ir užmiršusiems praeitį, buvo suteikta galimybė palypėti aukščiau socialiniais laiptais. Janyčarų paradoksas ir šiandien visoms mažumoms tebėra toks pat aktualus kaip vakar. p. 129

Siužetas svorio ir aštrumo įgyja, kai pagrindinės veikėjos merginos susitinka Stambule, armėnė turkių šeimoje ir ne tik prie kvapnaus, turtingo vaišių stalo sėdint – pateikiant esminį klausimą – praeities. Kokios? Kokios praeities, sako turkė Asja: ji negeba net savo tėvo išsiaiškinti, tai ką gali žinoti apie kitus, senesnius laikus? Ir ar verta kapstytis po istoriją?

Engėjui praeitis nereikalinga. Engiamajam nelieka nieko daugiau tik praeitis. p. 282

Valdžios uždrausta kalbėti apie 1915 metų armėnų genocidą, eiliniai turkai nesidomi, kas buvo kadais, buvo – pražuvo, o ko nori armėnai Armanuš asmenyje? Kad atsiprašytų valstybė? Atskiri žmonės? Kad pripažintų savo protėvių kaltę, o tuo pačiu ir savo? Ar tai įmanoma? Ar to reikia?

Vienas internetinės kavinės dalyvis rašo:

… kai kas iš armėnų išeivių visai nepageidauja, kad turkai pripažintų genocidą. Tai padarę jie išplėštų kilimą mums iš po kojų ir nutrauktų stipriausią mus vienijantį ryšį. Kaip turkai turi įprotį neigti savo nusikaltimus, taip ir armėnai turi įprotį mėgautis aukos vaidmeniu. Atrodo, pats laikas būtų abiem pusėms keisti šiuos senus įpročius. p. 285

Šios knygos didžiausias privalumas, ko gero, ir yra jos siužetiškumas, lengvas pasakojimas, kad ir su gana statiškais charakteriais, veik apie viską: žmonių santykius, istoriją, politinę situaciją, genocidą, tradicijas, kulinarinį paveldą – globalus pasakojimas, suteikiantis tam tikrų žinojimų, patrauklus ir prieinamas plačiai auditorijai. Ne visur įtikinantis, veik paviršinis, dažnai tezinis, bet tikrai ne pigus ir banalus.

Vertinimas: 4/5