Solstad, Dag. Septynioliktas romanas/ D. Solstad; iš norvegų k. vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 128 p.

„Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ personažas po dvidešimties metų dar labiau į vidinę būtį koncetruotame kūrinyje, nepasitenkinimo, paslapties ir savotiškos miglos rate užsidariusio, su nuopuoliu ir pralaimėjimu susitaikiusio žmogaus ne-gyvenimas. Trys metai kalėjime už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą pašalpa ir sukčiavimą dėl draudimo (tikrąsias priežastis jam – kad ir kaip tardytojai, ir psichologai prisipažinimu pasipelnyti netiki – pavyksta nuslėpti (didįjį psichologinį socialinį projektą). Nors kalėjime ir nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti, sako Bjornas Hansenas. Jis sugebėjo visiškai izoliuotis ir gyventi tik su savimi: išlaikė neatsivėręs psichologų apklausinėjimams, atsisakė pasimatymų su atvykusiais jį aplankyti, netgi gebėjęs neatplėšti ir neperskaityti gautų laiškų, išskyrus sūnaus: sužinojęs, kad vedė, ilgai rašo ir išsiunčia jam ir marčiai sveikinimą. Bet sūnaus antrojo laiško neatplėšia ir… neišmeta. Jį išsineša iš kalėjimo ir nežinia kodėl saugo.

Tamsi istorija (nors šiek tiek ir komiška) apie žmogaus nenuspėjamumą: vėl tas esminis kodėl? Kodėl penkiasdešimtmetis vyriškis, kai gyvenimas, rodos, viršukalnėje, susigalvoja absoliučią nesąmonę – apsimesti invalidu?

<…> atsakymas į tuščią, niūrų būties griausmą, arba – nepertraukiamą abejingumą, į kurį niekada ir nebuvo jokio atsakymo, tam, kursai nepaliaujamai ieškojo to atsakymo, dargi neegzistuojančio atsakymo. p. 13

Bet tai tik abstrakcijos, o kaip bemėgintų pats Bjornas Hansenas atsakyti, galbūt išsiaiškinti, kodėl jam reikėjo tokio baigtinio susižlugdymo projekto, kai nebelieka jokio, net siauriausio išėjimo atgal, negali suvokti. Viešėdamas pas sūnų, bemiegę naktį šešiasdešimt aštuonerių Bjornas Hansenas apmąsto ir bando dar ir dar kartą atsakyti, kodėl jis tai padarė:

Gyvenimo viršukalnėje Bjornas Hansenas griebėsi savo didžiojo, baigtinio projekto, kuris nieko nepasako, bet visa byloja. Jis bylojo Bjorną Hanseną kaip būties eižėjimą. – Šį jausmą atpažįstu, – murmėjo Bjornas Hansenas. – Bet kaip dėl to, ko neįstengiu perprasti? – murmėjo jis. – Dėl susinaikinimo. Kaip dėl jo? Juk negali užmerkti prieš jį akis? Net jeigu neįstengi jo dabar perprasti? Taip, ko gero, galiu, – konstatavo jis. – To susinaikinimo esmė man nesuvokiama. Supratau, kad tai – neatšaukiamas veiksmas, bet susinaikinimo esmės nesuvokiau. Tikėsit ar ne, bet nesuvokiau jos tada, nesuvokiu ir dabar. Bet iš mano protesto išplaukia, kad Dievas egzistuoja. O Dievu aš netikiu. Ir vis dėlto iš to, ką padariau, seka, kad Dievas egzistuoja. Ne tik, kad būtis yra negailestinga. 104 p.

Tai gan aiškiu, taikliu, koncentruotu stiliumi, atkartojant svarbiausias mintis parašytas egzitencialistinis romanas, bet iki galo, manau, apskritai neperprantamas. Tiesiog trumpame siužete apimta tiek daug, į žmogų sutalpinami keisčiausi dalykai, lyg ir nederantys tarpusavyje, bet egzistuojantys: aukštas protagonisto intelektas, pomėgis filosofijai (važiuodamas pas dvidešimt metų nematytą sūnų ir vienuolikmetį anūką, skaito S. Kiergegardo „Liga mirčiai“), netgi galima sakyti, nuopuolis įvyksta geriausios pasaulinės literatūros kontekste; po kalėjimo į naują būstą atsigabena tik knygas, daugiau nieko nepasigenda; savotiškas autistas, vienatvę labiau branginantis negu draugiją; kritiškai vertinantis kitų žmonių savybes; pralaimėjęs ir prieš valstybę, ir prieš save, prieš save – išaiškinta apgavystė, tik atgailos dėl tokio poelgio jokios, apgailestauja dėl vieno – kad nepavyko išlikti fiktyviu invalidu visam laikui. Išsaugoti garbę ir likti atsiskyrėliu? Po kalėjimo atsiribojęs nuo praeities, ankstesnių pažįstamų, materialiai visai neblogai išgyvena, pagaliau gauna gan didelę valstybės tarnautojo pensiją, vieninteliam dalykui vis dėlto nepajėgia atsispirti – susitikti su anūku.

Kodėl Bjornas Hansenas nepatenkintas savo gyvenimu, atsakyti perskaičius nelabai įmanu: aukštesnis negu daugumos intelektas, apsiskaitymas įgalina jį įžvelgti nepilnumą ten, kur daugumai atrodo normalu, o ir bendraujant su aplinkiniais tenka nuolat apsimetinėti ir kalbėti ne tai, kas jam įdomu, o apie ką jie kalba, o domisi Bjornas Hansenas, rodos, tik knygomis. Metė iššūkį apsimesdamas invalidu būti legaliai paribyje, būti iškritusiu iš daugumos konteksto? Kažin, ar tą turėjo galvoje rašytojas. Negailestingai kritikavo postmodernią visuomenę, kartojama veik visur, kur rašoma apie D. Solstado kūrybos ypatumus.  Galbūt reikia būti turtingos ir persisotinusios visuomenės atstovu, kad suprastum tą postmodernią kritiką: viena aišku, jeigu protagonistą būtų susargdinęs, tas būtų bet kokiomis pastangomis stengęsis išlikti ir gyvenimas atrodytų vertybe, netgi sergančio asmens egzistencija atrodytų kaip dovana. Antra, ar tapdamas invalidu personažas siekia dėmesio, ar atskirties? Man pasirodė, kad atskirties, bet juk atskirtį gavo ir tapęs išaiškintu, vadinasi, tikslą pasiekė, ko gero, D. Solstadas turėjo kitką galvoje, iš kito mentaliteto pozicijų suvokiamą būties netikrumą visiškai kitaip. Šiuolaikinei visuomenei būdinga asmens autentiškumo stoka. Tai postmodernios epochos padarinys, nulemtas klestinčios vartotojų kultūros. Imitacija siekiama apibrėžti tokį visuomenės būvį, kai niveliuojama bet kokia autentiška individo elgsena ar gyvensena, sureikšminamas įvaizdis, jo pagrindu kuriant iliuziją. Kita vertus, veikėjui nereikia didelių pastangų gyventi pakankamai gerai vartotojiška prasme, jį slegia monotonija ir… adrenalino stoka. Sukrėtimo poreikis. Noras ne tik išsiskirti, bet ir spjauti į priimtas visuomenės normas: invalido būseną pasirenkant kaip iššūkį socialinei aplinkai.

Knygoje daug simbolių – pats invalido vežimėlis, kaip pilnaverčio gyvenimo atsisakymas; neatsidarantis langas, skaitoma „Liga mirčiau“, pagaliau įspūdinga skrendančių vaikų scena: gyvenimas nesustoja vienam iš šeimos narių savanoriškai jo lyg ir atsisakius, gyvenimas net praplečiamas virš žemės, kitoje erdvėje naujos kartos, nors… kad ir kitos rūšies, bet tas skrendantis vaikaitis irgi simuliakras, ne mažiau nenatūralus negu sėdėti invalido vežimėlyje. Kita vertus, tai banalus, supaprastintas siužeto detalių traktavimas. Skaitant jaučiama sunkio ir miglos atmosfera, kai paprasti dalykai – tūkstančio banknoto dovana – tampa neįvykdomais, regis, elementarus žodis bendraujant, galintis suartinti – neištariamas, o išsprūsta tas, kuris sukuria priešpriešą, o ir tolesnį buvimą sūnaus namuose padaro neįmanomą.

D. Solstad protagonistą panardina į visišką atskirtį nuo visuomenės: nors joje gyvena, apsipirkinėja, vaikšto gatvėmis tarp kitų, net susitinka su sūnumi ir jo žmona, bet atskirties ribos neperžengiamos: vienatvė plečiasi, o ne atvirkščiai. Bjornas Hansenas telieka stebėtojo pozicijose. Kodėl?

Vertinimas: 4,5/ 5