Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1948 m. birželio 6 d. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002. – 188 p.

Istorijos kataklizmuose išlikę dienoraščiai įgauna ypatingos vertės: jie mistišką ir įvairiomis nuomonėmis apraizgytą laiką paverčia realiu, priartina prie šios dienos ir tarsi atveria visa ko šerdį. Tai knyga, kurią rekomenduoju kiekvienam. Ir ne tiek istoriniam pažinimui praplėsti, kiek pajusti – ne tik pažinti – emociškai išgyventi partizaninio laiko dramatizmą, juolab, kad rašantysis, rodos, pralenkęs savąjį laiką: ne tik puikiai orientuojasi tuometėje politinėje situacijoje, ją analizuoja ir taikliai vertina, bet ir gyvena į ateitį. Pasirinkimo nėra: mirtis arba laisvė. Jeigu visi kovotojai žus (o žūstančių kiekvieną dieną daugėja), turi likti apie partizanus prisiminimai kaip apie pavyzdį – kovotojo, patrioto, moraliai stipraus ir pasiaukojusio žmogaus. Jeigu neliks nei Tėvynės, nei besipriešinančių okupacijai – tai bent prisiminimai apie tuos, kurie kovojo, kurie bandė nepasiduoti. Na, išlupti iš konteksto tokie žodžiai galbūt skamba dirbtinai ir deklaratyviai, bet kai skaitai L. Baliukevičiaus–Dzūko dienoraštinius įrašus, įsivaizduoji jauną vyriškį palinkusį drėgname, beoriame sausakimšame bunkeryje virš sąsiuvinio ir bandančio rasti prasmę ir šviesą vis labiau beviltiškoje ir skaudžioje partizaninėje kovoje, rasti bent žodžius, kuriais ne paguostų ir įtikintų save, bet įvardintų – kas jis ir kam, matai idealistą ir patriotiškai mąstantį žmogų, o ne tuščią kalbėjimą aukštomis frazėmis.

Tiesiog pagarbos vertas leidinys: skoningai apipavidalintas (dailininkas Romas Dubonis), patraukliai išdėstytas tekstas, aiškus ir išsamus Algio Kašėtos straipsnis apie Lionginą Baliukevičių–Dzūką, daug partizanų nuotraukų, išnašos su slapyvardžiais ir, aišku, autentiškumu, idealizmu, o kartu ir inteligencija, literatūrine dvasia dvelkiantys dienoraščio įrašai, apimantys vienerius metus, išspausdinti mašinėle ir išgulėję KGB archyvuose keturiasdešimt metų. Po nutrūkusių įrašų L. Baliukevičius partizanavo dar metus, ir, ko gero, rašė dienoraštį ir toliau, tik kur jis? Sunaikintas, paslėptas ir dingęs, o gal paties partizano artėjant pabaigai suplėšytas ar sudegintas, nes ir šito prašo radus neskelbti viešai: rašytas tik sau, o ne kad kiti skaitytų.

L. Baliukevičius–Dzūkas gimė 1925 m. Alytuje, gan pasiturinčioje baldžių šeimoje (turėjo net automobilį), vokiečių okupacijos metais baigęs gimnaziją, 1943 m. įstojo į Kauno universiteto medicinos fakultetą. Studijavo tik vienerius metus, 1944 m. vasario 16 d. generolui Povilui Plechavičiui per radiją pakvietus Lietuvos jaunimą stoti į Vietinę rinktinę, tikėdamas, kad ši rinktinė kovos su sovietų ir lenkų partizanais ir gins savo kraštą nuo bolševikų, patriotinių įsitikinimų vedamas tampa vienu iš keliolikos tūkstančių jaunų vyrų, iškart atsiliepusių į kvietimą ir užsirašiusių į Vietinę rinktinę. Bet subyrėjus vokiečių pažadams, norint pajungti savanorių batalioną savo dispozicijon, artinantis frontui, atsisveikinęs su tėvais (tėvas po kelių savaičių mirė pataikius skeveldrai į smilkinį), L. Baliukevičius, ketindamas prisijungti prie Tėvynės apsaugos būrių, atsiduria Žemaitijoje, bet ir „iš tėvynės apsaugos“ nieko neišėjus, vokiečių su kitais išvežtas į Čekoslovakiją aerodromų apsaugai. 1945 m. kaip vokiečių kariuomenės eilinis pateko rusų nelaisvėn. Po metų blaškymo po įvairius belaisvių lagerius Čekijoje, Vengrijoje, Ukrainoje 1946 m. vasaros pabaigoje fiziškai išsekęs pagaliau parsigavo į Lietuvą ir gana greitai įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą sovietams.

Jis priklausė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupei, kuriai tuomet vadovavo vienas narsiausių partizanų vadų Vaclovas Voveris–Žaibas, su kuriuo gan greitai L. Baliukevičius tapo draugais, artimi santykiai siejo ir su A. Ramanausku Vanagu. Metus aktyviai dalyvavęs rengiamuose koviniuose veiksmuose ir pasalose, 1947 m. vasario 1 d., partizanų vadams pastebėjus jo literatūrinius gebėjimus, analitinį mąstymą ir pareigingumą, paskiriamas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. Vėliau – apygardos vado A. Ramanausko–Vanago adjutantu, o netrukus – ir Spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas atgaivino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą.  Dzūkas su Vanagu pakaitomis rašė straipsnius ir vedamuosius. Laikraštėlis buvo dauginamas būgniniu rotatoriumi. Tiražas siekdavo iki 1 800 egzempliorių. Sąlygos leidybai buvo labai sudėtingos – spausdinti tekdavo ankštoje, dažniausiai drėgnoje požeminėje slėptuvėje, be to, nuolat trūkdavo priemonių ir medžiagų spaudiniams dauginti – popieriaus arba tušo. Bet tai rodo, kad partizaninis pasipriešinimas buvo ne atsitiktinai į miškus pasitraukusių vyrų savavalis veikimas, kaip dažnai ir šiandien bandoma teigti, bet organizuota, su įstatais, spauda, tam tikra vadovavimo hierarchija pagrįsta organizacija.

Partizanai tikėjo tarptautine teise ir moralia politika. Jie, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, „dienomis skaičiuodavo, kada karas kils“. Blaiviau vertindami tarptautinę politinę situaciją, partizanų vadai neretai abejojo dėl greitos atomazgos – karinio konflikto tarp demokratinių Vakarų valstybių ir totalitarinės Sovietų Sąjungos. Abejones ir nusivylimą kėlė laisvojo pasaulio politikų neveiklumas pavergtų tautų atžvilgiu. „Ach, tie angliškieji politikai! Jie kalba ir kalba, perka ir parduoda viską, ištisas tautas“, – su kartėliu rašė Dzūkas. Plačiau A. Kašėta

1949 m. gegužės 19 d. apygardos vadų posėdyje Dainavos apygardos partizanų vadu vienbalsiai buvo išrinktas L. Baliukevičius–Dzūkas, kartu jam pavedus laikinai eiti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. „Pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas“, – lakoniškai dienoraštyje įvertino savo naują pareigybę Dzūkas. Jis suvokė ir užgulusią atsakomybę, ir reikalingą diplomatiją bendraujant su partizanais:

Kas gali sakyti, kad partizanams tvarkyti nereikia diplomatijos. Oi reikia ir kiek reikia! Čia laisvai susirinkę vyrai, ne taip kaip kariuomenėje. Priežiūros nėra, o jų charakteriai labai spalvingi, kieti. Visi ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis. Mirti jie nebijo, tai ko jie bijos daugiau? Todėl reikia mokėti prie jų prieiti ir juos valdyti. p. 170

Susiprogdino apsupus bunkerį 1950 m. birželio 24 d., taigi jam tebuvo dvidešimt penkeri.

Ką atskleidžia L. Baliukevičiaus–Dzūko užrašai, koks partizaninio karo vaizdas kyla iš jo pasakojimų?

• Partizaninio judėjimo evoliucija: nuo didelių partizanų būrių pradžioje, pasitikėjimo savimi ir plataus masto paramos iš kaimo gyventojų iki išsiskirstymo po kelis žmones, vis judant iš vietos į vietą, keičiant bunkerius, prasidėjus varymams į kolchozus, vežant į Sibirą, vis sunkiau randama užuovėja ir maisto pas vietinius gyventojus, pagaliau itin sunki ir skaudi partizanų padėtis jų gretas papildant naujokais išdavikais.
• Bunkerių sistema: vasariniai, žieminiai, jų kasimas, įrengimas, grumstiniai ir smėliniai, be proto šalti ir drėgni, varvantys per atolaidžius ir lietų, kiti gi – troškūs ir beoriai, bet blogiausia, kad susekami ir vis tenka naujus raustis.
• Inteligento svarba partizaniniame pasipriešinime: „Mūsų sąjūdis gali laikytis tol, kol jame yra pakankamai inteligentinės pakraipos jėgos; jai išsekus, sąjūdis žlugs“ p. 166. Tam skirta nemažai L. Baliukevičiaus–Dzūko apmąstymų ir susirūpinimo, tik kad tokių žmonių pritraukti ne taip paprasta: tėvynė, kaip ironiškai pastebi, daugiausia rūpi paprastam ir suvargusiam kaimiečiui, kuris prie naujos valdžios ir prarasti tarsi neturi ko, o vadinamieji garsiai šaukę patriotai, susirūpinę savo kailiu, emigravo, prisitaikė, perėjo aktyvion naujos valdžios veiklon.

Retas iš mūsų inteligentų gali pasiryžti už tėvynės laisvę mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų. p. 56

• Viltys ir išdavystės. Su naująja partizanų papildymo banga, kuri itin L. Baliukevičių džiugina, nes tai apsišvietę žmonės, galima ir pakalbėti įdomiai, ir vystyti platesnio masto šviečiamąją propagandinę funkciją, tarsi nesustabdoma stichija įsiveržia MVD užverbuotieji, gebantys pelnyti pasitikėjimą senų partizanų, netgi susidraugauti su jais ir negailestingai išduoti, būtent infiltravimas agentų ir lėmė, ko gero, tokią tragišką partizanų lemtį. Ypač skaudus ir žiaurus Kapso (K. Kubilinsko) ir su juo atėjusio A. Skinkio (Vilnies) elgesys. Ir kaip graudžiai ir geraširdiškai skamba L. Baliukevičiaus – Dzūko svarstymai, bandymai suvokti, kodėl jie, ypač Kostas Kubilinskas, taip pasielgė: juk atrodė, buvo net artimi, o jų ilgi pokalbiai, filosofavimai apie laisvę, literatūrą, ateitį, kūrybą – kas tai buvo?

 Gal jis nusivylė, pamatęs partizanų gyvenimą, žiaurią jų kovą ir likimą? Galbūt anksčiau jis, kaip poetas, įsivaizdavo mūsų gyvenimą geresnį, gražesnėmis spalvomis nudažytą, o čia jis sutiko tik pavojų, kovą ir mirtį? Jokio kito kelio čia nebuvo: mirtis arba laisvė. Viskas arba nieko, lygiai kaip Ibseno “Brandte“. Geležinės valios, geležinių nervų, geležinės širdies čia reikia. Negali būti jokio nusivylimo. Kova iki mirties arba laisvės. Įstojai į partizanų eiles, tai tuojau pat atsisakyk nuo “kombinacijų“ išlikti. Gyvybė brangi ir ją saugok, bet to nedaryk kitų sąskaita. p. 97

• Pasirinkimo dilema: išeisi į mišką, tėvus, artimuosius ištrems į Sibirą. Bet… jeigu liksi ir prisitaikysi, ko gero, dėl kokių nors priežasčių vis tiek bus ištremti ir jie, ir tu. Taigi, pirmuoju atveju, jeigu pakenksi saviems, bent tėvynei gero padarysi, o ne tai kad be naudos ledėsi šiaurėje. Taip jis graužiasi dėl ištremtos motinos ir dėdės, nenori, kad studentas brolis Kostas taptų partizanu – nors vienas liktų, galintis paguosti ir padėti ištremtiems. Ir vis dėlto turi susitaikyti, kai, neturėdamas kur dingti, ir brolis įsijungia į partizaninę kovą.

Jis mus visai kitaip įsivaizdavo. Galvojo, kad mes “pasileidę“ – atsieit geriam, pas merginas einam, na ir šaudom be jokios tvarkos. Tačiau pas mus rado tikrai vienuolišką gyvenimą. Kaip krankliai, juodais Žaibo kombinezonais apsivilkę, mes tikrai buvome panašūs į vienuolius. p. 30

• Fiziniai ir dvasiniai partizanavimo sunkumai: „Sėdėjimas bunkeryje sveikatą iščiulpia kaip ir kalėjimas“. p. 40 Šaltis, tvanka, blusos, votys, nešvara, šlapi drabužiai, suplyšę batai, dažnai miegas lauke ir šaltyje, bet prie viso to prisideda dar psichologiniai išgyvenimai: nuolat daugėja žūstančių draugų ir artimųjų, kova darosi vis beviltiškesnė, o ir kaimo gyventojams į klausimą, kada gi naujas karas pagaliau prasidės, ką jiems daryti varomiems jėga į kolchozus – nėra ką atsakyti. Bet jautrus ir emocingos prigimties L. Baliukevičius–Dūkas išoriškai gebėjo atrodyti šaltas ir susitvardęs, netgi bejausmis ir bebaimis, bet viduje nešiojo vis labiau besiplečiantį sunkį:

Mane (dažniausiai, kai būnu vienas) apima apatija. Aš žinau, jog reikia ką nors daryti, bet kartu negaliu pakelti rankų. Tada dažniausiai sėdžiu, o mintys išsidraikiusios laksto visur p. 49

Tokie unikalūs ypač dramatiško istorinio laikotarpio reliktai kaip L. Baliukevičiaus Dzūko dienoraštis padeda suvokti tikrąją to meto padėtį, atskleidžia romantiko patrioto asmenybę, puikiai suvokiančią politines buvusios valdžios klaidas: kaimas beviltiškame skurde, daugiausia padėję partizanams žmonės gyvena kaip vargetos, įžvelgia ateities socialiai orientuotos valstybės būtinumą, tuo pačiu kritikuoja ir labai tiksliai apibūdina vadinamuosius valstybės šviesulius – įžvalgos, atodo, nesenstančios:

Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau tėvynei pavojuj esant, jie gali tik niekingai suklupti ant kelių, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta. p. 58

Pabaigai šmaikštus ir inteligencija alsuojantis L. Baliukevičius–Dzūkas: vargęs, šalęs drėgname ankštame bunkeryje, pagaliau ateina į gan „ponišką“ Buroko bunkerį… ir jo nusivylimas: toks nuobodus – jokios knygos. p. 86

Vertinimas: 5/ 5