Harataschwili, Nino. Aštuntas gyvenimas (Brilkai): romanas/ N. Harataschwili; iš vokiečių k. vertė Vilija Gerulaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 957 p.

Istorijos įdagai

Milžiniškas epinis pasakojimas, apimąs visą šimtmetį – visą dvidešimtą amžių, – apie gruzinų Jašių šeimos gyvenimus, šešias kartas ir jų atstovų istorijas permainingoje ir skausmingoje revoliucijų ir karų maišatyje. Jauniausioji dvylikametė Brilka dega noru sužinoti praeitį, bet jos niekas iš likusių gyvų giminės asmenų nenori atskleisti, labiau stengiasi pamiršti, o ne gaivinti prisiminimus. Kiek skausmo ir negandų slypi šeimos istorijoje, jeigu nuo jos norisi pabėgti? Kaip gyventi motinos ir tėvo neturinčiai mergaitei, kai supantis pasaulis nėra draugiškas, o ji nežino, kas tokia yra?

Nino Harataschwili – (1983) gimusi ir augusi Tbilisyje, Vokietijoje gyvenanti romanistė, dramaturgė ir teatro režisierė, gavusi daugybę apdovanojimų, o išgarsėjusi labiausiai 2014 m. išleistu ir pasauliniu bestseleriu tapusiu „Aštuntu gyvenimu“. Tai jauna su tikrai didelėmis literatūrinėmis ambicijomis autorė.

Aštuntas gyvenimas simboliškai tarsi amžinas, begalinis. Ir iš tikrųjų. Nes jis užrašytas. Pamačiusi, kokia Brilka nelaiminga, balansuojanti ant gyvybės/ mirties ribos, jos teta, gražuolės Darijos sesuo, Berlyne gyvenanti Nica imasi rašyti šeimos istoriją, dedikuodama ją Brilkai, ir ilgame, beveik tūkstantį puslapių apimančiame pasakojime, tiesa, kaip teigia Nica, užrašytame karštligiškai greitai – per metus, atsiskyrus nuo pasaulio, tik pokeriu užsikalant pinigų pragyvenimui, pakartotinai vis kreipiasi, Brilka. Kartais, o pradžioje ir pabaigoje itin, skamba sentimentaliai ir perspaustai. Kliūva ir autorės pastangos dirbtinai suvesti visus naratyvo galus iki aiškumo: susitikę ar mylėję kažkada vienas kitą žmonės vėl bus suvesdinti ir aiškinsis, kodėl vienaip ar kitaip atsitiko (Miro ir Nica), buvęs budelis ar žmogžudys susidurs akis į akį su nukentėjusiu (Kiti ir jos vaiką iš įsčių įsakiusi išpjauti kėgėbistė); svajonėse suartėję asmenys išvys vienas kitą realybėje (Kiti ir Alanija).

Jašių šeimos istorija pradedama nedidelio miestelio šokolado fabrikanto sėkme: jam pavyksta sukurti nuostabaus aromato ir nepakartojamo skonio produktą, kurio savybės sustiprėja kaitinant ir yra kartu tarsi burtas: šeimos nariams ir su jais susijusiems atneša nesėkmes. Ar tai tik priemonė suversti kaltę būtent šokoladui dėl nepalankių likimų ar tai iš tikrųjų prakeiksmas, bando išsiaiškinti visų kartų moterys, ir visos nepajėgia atsispirti skonio ir kvapo apžavams, patirti nors akimirkos palaimą juo mėgaujantis. Ir užsimiršimą.

Per vienos šeimos likimus paliečiamos ne naujos, bet raudonuoju šimtmečiu aktualios temos: istorinių įvykių įtaka žmonių likimams, nacionalinės tapatybės Sovietų Sąjungoje, rusinimo politikos (šiuo atveju, daugiau savanoriškas šliejimasis prie svetimos kultūros ir kalbos, kaip galingesnės ir naudingesnės), išdavystės ir prisitaikėliškumo, meilės ir kaltės, asmenybės laisvės, emigracijos ir, aišku, šeimos kaip stipriausios ir svarbiausios institucijos bet kokioje santvarkoje išlikimas ir, tam tikra prasme, žlugimas. Liečiamos temos bendražmogiškos ir artimos ne tik gruzinams ar panašią istoriją patyrusiems, pvz., kaip autorė taikliai per vienos iš veikėjų Kiti potyrius nusako emigranto būseną:

Turbūt pats tragiškiausias dalykas tremtyje, tiek geografinėje, tike mentalinėje, buo faktas, kad Kiti pradėjo viską permatyti, nebegalėjo nieko pagražinti, turėjo save priimti tokią, kokia ir buvo. Nebebuvo svarbu, nei kokia ji buvo praeityje, nei kokia galėtų būti ateityje. p. 356

Šiaip jau Jašių šeimos sagoje karaliauja daugiausia moterys: ypatingai gražios (Kristina, Elena, Darija) arba ypatingai protingos (Nica) ar talentingos (Kiti dainininkė, Darija aktorė); mistiškos, matančios mirusius ir tikinčios lemtimi (Stasia) arba fanatiškai religingos (Elena); pražūtingai pasiduodančios destruktyviai meilei (Darija, Kiti) ar bekompromisei globojimo aistrai (Kristina). Stiprios ir pažeidžiamos tuo pačiu: jas sužaloja žiaurios istorijos šukės, priverčia nesustabdomai kraujuoti ir prarasti save. Tai knyga apie istorijos poveikį individui, jeigu tas individas ir stengiasi likti nuošalėje nuo karo, valdžios, politikos. Kita vertus, „Aštuntame gyvenime“ rašytoja bando praskleisti uždangą į galingų partkomo ir aukščiausio lygio veikėjų buduarus. Mažasis Didelis Žmogus – numanomas gruzinų kilmės Berija – garsėjęs ypatingu žiaurumu ir naudojimusi moterimis kaip kokiais lengvai prieinamais daiktais, be atsakomybės už jų likimus. Tiesa, vėl iš autorės pomėgio suvesti galus – išprievartautai ir nuo jo sūnaus susilaukusiai valytojai padaro didelę paslaugą užtikrindamas sūnui Alanijai saugumo organuose karjerą ir neliečiamumą.

Taigi apdovanotų ir galbūt prakeiktų Jašių šeimos moterų gyvenimai išties įspūdingai dramatiški ir ekspresyvūs. Ir nelaimingi. Laimė čia pat arba ir sugauta, bet išslystanti ir paverčianti likusį laiką egzistencija, gyvenimo imitacija, negalia, nuo kurios nei vaistų, nei pagalbos. Viskas arba nieko. Priversta tapti Mažojo Didelio Žmogaus meiluže Kristina, neturėdama pasirinkimo, išduoda mylimą vyrą ir praranda pusę veido, tapdama iš išrinktosios atstumtąja; Stasia, ieškodama vyro per pilietinį karą, nuvyksta į Maskvą ir jį suranda, tiesa, ne tą, kurį įsimylėjo, jau visai kitą žmogų, vis dėlto ir vėl jį praranda – dingsta be žinios – kaip praranda ir artimą draugę, pažiūromis priešišką sovietizmui, kaip vėliau praranda dukrą Kiti, anūkę Dariją ir, regis, nelikus brangiausių žmonių, jos vienos mirtis lenkiasi ir verčia vis kepti šokoladinius pyragus.

Vyrai ryškesni gal tik du: prosenelis šokolado fabrikantas ir aukštą partinę karjerą padaręs Kostia, Kiti brolis. Geisdamas tėvo karininko artumo ir jam įtikti jaunuolis Kostia vyksta į Petrogradą, baigęs jūreivystės mokyklą, plaukiojęs jūroje, dar besimokydamas patyręs svaiginančią aistrą vyresnei moteriai, iki pat Gorbačiovo laikų priklausė Maskvos komunistiniam elitui ir mėgavosi visomis tokio būvio teikiamomis privilegijomis: deficitai, alkoholis, merginos, pažintys. Jis ir Gruzijoje likusios šeimos išlaikytojas ir komanduotojas: negali pakęsti sovietinės valdžios išdaviko Kiti mylėto Andro, vėliau ir jo sūnaus Mikos, kurį globojo Kristina, tai Kostia savo pažinties su galingu mokslo draugu Alanija dėka padeda seseriai emigruoti ir būti negrąžintai atgal. Tiesa, disidentų ar prieš sovietinę valdžią nusiteikusių romane kaipo nėra. Ir Andro, ir jo sūnus nesąmoningai žengę ne ton pusėn ir daugiau iš žioplumo, o ne sąmoningo pasipriešinimo atsidūrę persekiojamųjų gretose.

Išmėgino viską, kas jo valioje, kad padarytų įspūdį savo tėvui, o į likusį pasaulį nekreipė dėmesio su jaunatvišku abejingumu ir savikliova. Tuo metu, kai buvo šaudomi žmonės, prievarta perkeliami gyventi kitur ir suiminėjami, kad daugėjo savižudybių, Kostia pražydo ir tarėsi radęs savo vietą pasaulyje. Su jaunystės įkarščiu džiaugėsi savimi ir pasauliu.
Anuomet dar nenorėjo nieko girdėti apie tai, kokios panašios gali būti gyvenimo ir mirties partitūros. p. 171

Jeigu Jašių moterys dramatiškos, neeilinės, temperamentingos, maištaujančios ir linkusios kentėti, tai Kostia tipiškas tarybinis, savimi patenkintas, ir manąs galįs diktuoti artimiesiems, netgi vienus – Eleną, anūkę Dariją – apdovanoti bekompromise meile, o kitą anūkę Nicą – ignoruoti, niekinti. Kita vertus, kad ir kas atsitiktų, jis suvokia, kad turi prisitaikyti, gyventi gyvenimą, koks duotas, o ne svaičioti ir skraidyti padebesiais ar tapti ne žmogumi, o šešėliu kaip jo motina Stasia.

Kiek kartų vaikystėje bejėgiškai stovėjo prieš ją, ne tik jis, taip pat ir ji, jos mylima duktė, saulės spindulėlis, kiek kartų jiems nepavykdavo iki jos prasibrauti, atsimušus į jos atitrūkimą nuo tikrovės, užsidarymą vidiniame pasaulyje, į kurį jiems nebuvo leista patekti? Kiek kartų jis norėjo turėti normalią motiną, kuri nesako ir nedaro tokių painių dalykų, kurios veiksmai aiškūs ir lengvai suprantami, paprastą moterį su paprastais norais ir motiniškais instinktais. Ar gyvenimo keliai būtų kitokie, svarstė Kostia, gūždamasis nuo napažįstamo įkarščio Stasios akyse, jeigu ji būtų buvusi jiems geresnė motina? Jeigu jiems būtų nereikėję kovoti dėl jos meilės ir dėmesio ir išsieikvoti toje kovoje? p. 445

Pats romanas tiek struktūriškai, tiek pasakojimo pobūdžiu nėra kuo nors ypatingas, atitinka klasikinio kūrinio formatą, vietomis lakoniškas, daug kur ištemptas, daugiausia apsiribojantis Jašių šeiminiu vaizdavimu, neišsprūstant į specifines erdves: darbo, partinius kabinetus, Kostios atominių laivų statymą ir bandymus, pagaliau gydymąsi užsienyje nuo apšvitinimo. Atrodo, tiesiog autorei pritrūksta specifinių žinių norint pateikti platesnę vieno ar kito veikėjo charakteristiką. Tiesa, istorijos pasakojamos konkrečiai Brilkai, taigi apsiribojimas šeimos erdve natūralus ir motyvuotas.

Jašių gyvenimai neatsiejami nuo istorijos kataklizmų, nuo žmonių, kurie tą istoriją vienu ar kitu laiku kuria. Ir istorines aplinkybes rašytoja nepamiršta gana plačiai aprašyti ir akcentuoti jos įtaką likimams. Tik, regis, nėra organiško ryšio: istorija šalia veikėjų, o veikėjai tarsi scenose su atitinkamų laikų dekoracijomis. Aštunto, devinto dešimtmečio buities ir visuomeninių-politinių aktualijų detalių daugėja, matyt, tiesiog autorei tai jau pažįstamas laikas ir aplinka, veikėjų potyriai, vidiniai išgyvenimai sintezuojasi ir tampa vieniu. Tiesa, kiek kitokiu stiliumi pasakojama ir, galima sakyti, ne tokiu ir įdomiu, nes tai jau atomazga – nors ramybės ir taikos šalyje nenusimato, bet vis dėlto tai jau ne tokio riboto uždarumo erdvė, veikėjai išsiveržia į kitas šalis, praeityje ryžtamasi ieškoti ne tik skausmo ir nelaimių, bet ir tapatybių aiškinimosi.

Istorinė šeimos saga ne tik įtraukia, bet ir pažindina su lyg ir žinoma, lyg ir nelabai – kalnų ir tarpeklių peizažais žavinčia Gruzija. Stop. Knygoje verčiama Gruzija, nors visur girdime jau tik Sakartvelas? Revoliucija, karai, sovietinis valdymas – regis, vienaip ar kitaip girdėta ir pažįstama, juk ir Pabaltijys tame pačiame katile virė. Vis dėlto ir skiriasi, jeigu turėsime galvoje, kad Stalinas, Berija – gruzinai, tos šalies gyventojų požiūriai ir santykis su sovietija atrodo gerokai kitoks, dažnai reiškiantis pasididžiavimą, tarsi ir jų nuopelnas dėl tokios didžiulės šalies kaip TSRS sukūrimo ir ilgo jos egzistavimo. Chaotiškas ir kruvinas Kaukazo šalių bandymas atkurti suverenias valstybes.

Visi bijojo dėl kurio nors iš artimųjų. Kiekvienas buvo netekęs šeimos nario ar draugo. Taip mes tipenome aplink karą, užmerkę akis. O kai elektra atsirasdavo, žiūrėdavome per televiziją į karo Jugoslavijoje vaizdus. Buvo keista: domėjomės tuo svetimu karu, vienu metu buvome net dėkingi, nes jis suteikė mums pamiršti savąjį.
Gyvenome belaikiame laike. p. 835

Taigi knyga tam tikra prasme plečia akiratį, teikia skaitymo malonumą, nors ir melodramatiška, neretai žaviesi autorės taikliomis bendražmogiškomis įžvalgomis, psichologinio skvarbumo gelme, nors, kita vertus, daug kur pasakojimas slysta pernelyg paviršiais. Visais atžvilgiais nevienareikšmiškai nusakoma skaitymo patirtis.
Vertinimas: 4/5