Bronsky, Alina. Totoriškos virtuvės aštrumai: romanas/ A. Bronsky; iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė-Muschick, skaito: Nijolė Narmontaitė – Vilnius: Audioteka.lt, Aukso žuvys. – Trukmė: 10 val. 45 min.

Į ateitį šviesią

Nelengva kalbėti apie knygą, kuri ne tik įtraukia, stebina, juokina ir šiurpina tuo pačiu, bet ir verčia jaustis pasimetusiai: struktūra elementari, po galais – siužetas aiškus kaip dukart du, veikėjai irgi charakteringi vienai ar kitai žmogiškajai pozicijai – agresyviajai, gerumo ir nuolankiajai, prisitaikėliškai ir t.t., bet niekaip negali pasakyti, kad tas ar tas personažas atstovauja gėriui, o anas jau blogiui. Lyg ir ne chameleonai, daugmaž tokie per visą istoriją, bet imi ir mintiji, ach, kokia šlykšti toji Rozalinda, bet… kokia pasitikinti, kaip geba prasisukti sunkmečiu; ar imi ir susižavi, kaip feministiškai išgyvena vyro išdavystę, o dukra – naivi švelnybė, geruolė, ne, kai kimbasi į paliekančio vyro kojas, ne, nelabai arba kai pamiršta, jog mažą dukrelę reikia prižiūrėti. Juk neskaičiuosi, kiek – pliusų ar minusų – jie surinks. Kaip ir homo sovieticus – išgyventi, gyventi geriau nei kiti, užtikrinti šviesų rytojų savo vaikams, o priemonės, et, jei nėra padorių tikslui pasiekti, tinka bet kokios.

„Totoriškos virtuvės aštrumai“ – Kalaganų šeimos istorija, papasakota iš protagonistės valdingosios Rozalindos perspektyvos. Nors ją domina itin siaura sfera – su ja pačia susiję dalykai – vis dėlto prieš skaitytojo akis veriasi plati dvidešimto a. antros pusės sovietinės realybės ir emigracijos patirčių panorama. Nesijaučia autorės balso nei vertinimų, tiesiog stiprus tipiškos femina sovietica – tiesa, stipriai ir šaržuotos, kaip ir kiti veikėjai hiperbolizuotai išryškintos jai suteikiamos savybės – kreipiasi su savo patirtimis iš knygos puslapių ir vertinti, juoktis ar verkti, piktintis ar žavėtis palieka pačiam skaitytojui. Ir tai ne kartą ir ne du įstumia į pasimetimą: kaip gyvenime nebūna žmogus vienareikšmiškai blogas ar geras, šlykštus ar mielas, nors linkę dažnai sakyti – ach, koks geras žmogus arba na, tas tai jau toks blogas, kad nieko nesitikėk – taip ir romane: kad ir kaip nesimpatizuotum Rozalindai, bet dažnai pajauti jai ir savotišką pagarbą: sunkmečiu atkakliai rūpinasi, kad dukra ir anūkė būtų nealkanos, kad mergaitė augtų sveika.
Tai šeiminių situacijų drama, kartais buitinių, bet dažniausiai egzistencinių – ir Rozalinda, atlikdama pagrindinį vaidmenį, užgoždama kitus veikėjus, nuolat sprendžia savotiškus būti ar nebūti: jau pačioje pradžioje drastiškos priemonės norint pašalinti dukros Sulfijos nėštumą; netrukus jau susižavėjimas ir netgi egoistiškas rūpinimasis gimusia anūke – ji tokia graži, ji tokia panaši į pačią Rozalindą, net neabejoja, kad iš jos pavyks padaryti tikrą moterį.

Kodėl per Rozalindos matymo lauką rodomas pasaulis taip trikdo? Juk faktiškai tiki vaizduojamomis situacijomis, dar daugiau – veriasi gana ryški to meto nyki realybė: maisto trūkumas, deficitais tapę veik viskas, įvairiais aplinkeliais susiveikiamas gyvenamas plotas, makabriška aplinka vaikų sanatorijoje, dar detaliau ir išraiškingiau vaizduojama buitis ir patirtys Vokietijoje. Aišku, ir šaržuojama, savitas autorės jumoras gali būti tikro juodojo jumoro pavyzdys.

Bet tame tikroviškame paveiksle yra kažkas žiauriai netikro – gal neįtikėtino, kažką protagonistės Rozalindos akys fiksuoja ne taip arba autorė perlenkia lazdą hiperbolizuodama vienas ar kitas savybes: jeigu ragana – tai jau oho, jeigu mėmė – tai toks jau be teisės pasikeisti, jeigu linkusi aukotis, tai, aišku, iki begalybės. Veikėjai tarsi išcentruoti, praradę įvairialypių savybių ir emocijų balansą. Lyg ir žmonės, lyg ir schemos, tiesa, itin tikroviškos, sukurtos kontrasto principu: ką turi Rozalinda, nieko panašaus neturi dukra Sulfija ar vyras Kalganovas. Tiesa, save mato anūkės išvaizdoje ir charakteryje, bet tai tarsi dualistinė tos pačios asmenybės versija. Jeigu Rozalinda vadovaujasi kietu išskaičiavimu pagrįsta logika, Sulfija – empatija ir emocijomis; motinai ypač svarbu išvaizda ir drabužiai, daiktai, prestižas, dukra gi išmuštais keliais kelnėmis ir nunešiotu paltu vaikšto metai iš metų, visai nepasigesdama naujų, o Rozalindos brukamas puošmenas stengiasi atstumti. Apie vaizduojamų vyrų paveikslus kalbėti sunkiau – jie nevaidina esminio vaidmens realizuojant gyvenimo užmačias, tiesa, jie tam tikri stimuliatoriai, kurie pamažu žadina protagonistę iš jos pačios sapno: atsitiktinis, svetimoje šalyje gyvenantis vyras žino apie totorių papročius, virtuvės specifiką žymiai daugiau negu Rozalinda ar jos pažinoti totoriai; dukros vyrai priverčia pažvelgti į Sulfiją lyg ir iš šalies, tiesa, ne tiek, kad jai pajustų meilę, užuojautą, gailestį – kažką be niekinimo ir žeminimo. O gal tiesiog Rozalinda iš tokių žmonių, kuriems nepriimtina seilėtis, glamonėtis, kalbėti švelnybes? Užaugusi vaikų namuose, nepatyrusi šilumos nemoka ir nežino, kaip parodyti artimiems meilę? Labai gali būti psichologiniu požiūriu, nes tik praradusi dukrą, suvokia, kokia toji buvo nepaprasta ir svarbi jos gyvenime. Bet, kita vertus, emociškai vis tiek lieka užsikonservavusi: atvykusi antroji anūkė Lena švytruoja prieš akis itin panaši į mirusią dukrą Sulfiją, o ir mylima Animand dingusi, matoma tik per tv, vis dėlto nei švelnumo, nei kažin kokio kito jausmo, kad ir Lena jos tąsa, lygiai tokia pati anūkė, nekyla. Faktiškai emocinis lygmuo nekinta, protagonistė, tiesa, nusivylusi gyvenimu, nes, pasirodo, žmonės miršta, vis dėlto elgiasi pagal savo moralinį kodeksą – aš noriu, bus taip ar anaip. Gal tai itin gerai ir komiškai atspindi darbas moterų skyriuje valytoja: nesiskaitydama su medikais, pradeda savivaliauti, pati diagnozuoti ir patarinėti pacientėms. Ji yra ji – protingiausia, gražiausia, labiausiai žinanti, ko kam reikia. Kitų gyvenimų scenaristė.

Perskaičiau, ką parašiau, ir staiga lyg ir suvokiau, kodėl „Totoriškos virtuvės aštrumai“ taip supainioja, kitaip sakant, kodėl nei iš šio, nei iš to bandai veikėjus įsprausti į tam tikrus rėmus: geras, blogas, brutalus, egoistas, narcizas, nuolanki, empatiška ir t.t. Juk šiaip jau tokie primityvūs abibūdinimai netaikomi gyvenime, juolab knygų veikėjams, kitaip tai būtų niekam vertas kūrinys, na, išimtis pasakos: pikta pamotė skriaudžia darbščią ir gražią našlaitę, egoistė princesė šaiposi iš kiauliaganio, o galop viskas stoja į tinkamas vietas: laimi tiesa. Tikra tiesa – pasakų. Gal vaikystės pasakos mūsų tapatybėms padaro tokį stiprų poveikį, kad ir kiek gyventume, o vis vertiname jų kriterijais? Ne, protas veikia, bet iliuzijos irgi.

Taigi aštrių kampų romaną nesąmoningai, o gal ir sąmoningai fiksuojame kaip pasaką ir nejučiom pradedame vertinti ne literatūriniais kriterijais o taikant moralinius imperatyvus, kaip pasakos veikėjams būtinai prireikia polinio skirstymo, juolab, kad autorė tikrai provokuoja, kurdama tam tikras temperamentų ir charakterių schemas, neišderinamas vaizduojamų situacijų ir įvykių. Aršiai karaliaujanti motina, laužanti dukters likimą, akies vertinimu pasmerkia vieną anūkę – meilei (ji tokia graži ir panaši į ją pačią), kitą – absoliučiam abejingumui (bjaurus vaikas) ir jau jau atlygis, rodos, čia pat – vienatvė. Bet… Pasakoje sektų staigus praregėjimas, visapusiškas atlygis pagal nuopelnus, o paskui ilgai ir laimingai. Didaktika irgi aiški: gausi pagal nuopelnus. Bet autorė neleidžia žengti protagonistei į anapusinį pasaulį, o dukrai Sulfijai pagaliau į išsivadavimą ir laimę. Ir vėl į tas pačias vėžes, vėl pagal meilės ir neapykantos muziką.

Kita vertus, knyga tiek pagauli ir tikra, kad reflektuoji situacijas ir veikėjus ne literatūros formate, o kaip realybę: atrandi pažįstamų ar net giminaičių tip top panašių į Rozalindą ar Sulfiją (būti auka sovietiniais metais irgi buvo madinga). Prisimenu net buvo toks posakis „tikra kaunietė“ ir tai reiškė ne kad toji kaunietė gerai žino miestą ar yra kuo nors ypatinga visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, ne, tai moteris, kuri gebėjo visur prieiti, puikiai apsirengti deficitais, įtaisyti vaikus į mokslus ir darbus, vyrui kopti karjeros laiptais, o ant stalo padėti, ko kiti negeba net sapnuoti. Ar posakis buvo pašaipa ar komplimentas? Tuo laiku – tikrai pagyra, nes reiškė, jei tokią pažįsti – neprapulsi. Arba turi būti itin atsargus. Nes ji gali viską: ne tik gauti, ne tik efektingai atrodyti, bet ir keršyti, niekinti, jei neįtiksi jai.

Taigi pasimeti tarp realybės ir pasakos, tampi lyg knygos veikėju, arba veikėjai įsigyvina ir apsigyvena tavyje kaip artimieji, dar įžūliau – nė nejunti, o jie daugialype terpe pildo vieną ar kitą mūsų savasties erdvę.

Apibendrinant:

Tarybinė moteris viską gali. Užaugusi vaikų namuose, neturinti artimųjų pasakotoja Rozalinda į gyvenimą žiūri paprastai: gauti norimą vyrą, nepastoti per anksti, susikurti materialinę gerovę, t.y. turėti daugiau negu aplinkiniai, atrodyti irgi geriau negu, o ir pasitikėjimas savimi leidžia save vertinti kaip ypač ypatingą.

Tapatybės trynimas. Nors Rozalinda ir jos vyras totorių kilmės, bet jie savanoriškai (gal ir ne visai) jau tikri rusai. Kalganovas net susikūręs filosofiją, kad jokių skirstymų pagal tautybes neturėtų būti, niekam neįdomu iš kur ir kaip, svarbu, kas esi. Aišku, rusas. Didžioji šalis, regis, pavergė ir išoriškai, ir vidujai: komunistinės ideologijos kraujas pasirodė tikresnis negu prieš tai tekėjęs.

Rozalinda, nors sąsajų su savo totoriškomis šaknimis ir neturi – prisimena senelę, o visas supratimas apie gyvenimą įdiegtas vaikų namuose, vis dėlto intuityviai siekia tam tikros savo kilmės išsaugojimo – dukrai ir vaikaitei duoda totoriškus vardus: Sulfija ir Animand. Vyro kaime patirta totoriškos buities, papročių realybė – nemaloni savo primityvumu, neįprastais valgiais ir tvarkos bei švaros trūkumu. Bet, ach, Rozalindai juk niekas neįtinka, taigi nelabai aišku ir su tuo kaimiškuoju totorizmu.

Emigruoti – tai tapti laimingu. Turbūt pati šiurpiausia ir makabriškiausia scena, kai Rozalinda suvokia, jog naujas dukros pažįstamas vokietis – pedofilas. Ir tuo pačiu surezga, kaip pasinaudoti jo iškrypimu: vilioti maža mergaite, o apvesdinti su dukra Sulfija ir taip laimėti galimybę išvykti į Vokietiją. Brutalu, baisu, bet… kaip klaiku ir koks gyvenimas sovietinėj šaly atrodė beperspektyvus, kad žmogus kabintųsi į pačią klaikiausią galimybę išvykti kitur, kaip į išsigelbėjimą, bilietą į rojų. Ne paslaptis, kad užsienis buvo nepagrįstai romantizuojamas ir apipinamas iliuzijomis.

Knyga įtraukia ir įtikina, susipainioji, kad Rozalinda, Sulfija, Animand, Kalganovas ir jo mokytoja, Džonas, Richteris – tėra rašytojos sukurti veikėjai, jiems suteikta gyvybė tokia tikra, suvoki, aišku, kad išdidinta siekiant efektų (kabantys išskalbti prezervatyvai ant skalbinių virvės; Sulfija tempianti penkis krepšius), bet ar, kaip kolegė sako, jos močiutė – absoliuti Rozalinda, jokia čia femina sovietica, sako, nulemta veidmainingos aplinkos ar kovos už būvį vaikų namuose, greičiau – pasiutusi prigimtis ar psichozė tuo pačiu, o dukra Sulfija – sunaikinta motinos vikšrų? Ką atsinešame gimdami, o ką susiurbiame iš aplinkos, nejausdami, kaip virstame kažkuo, ko visai nepažįstame?

Vertinimas: 4,3/ 5