Tyler, Anne. Mėlynų siūlų ritė: romanas/ A. Tyler; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 432 p.

Kasdienybė paversta menu

Ne kartą teko girdėti apie šią knygą: ai, tokia super paprasta: be intrigos, be įdomios istorijos ar patraukiančių personažų, žodžiu, tiek nuobodi, kad… A. Tyler kūrybos atveju apibūdinimas paprasta turbūt itin stiprus komplimentas, nes ji savo rašymo maniera to ir siekia: išgauna stilių, kurį pati kukliai vadina stiliaus nebuvimu, tačiau kuris, be abejonės, yra jos ir tik jos: aiškumas ir gebėjimas pastebėti visus iš pirmo žvilgsnio įprasto gyvenimo niuansus. Plačiau.

Oh, paprasta ir prasta nėra sinonimai! O intrigos, ryškūs lyg povai personažai, deginančios pasijos – ar ne popso požymiai? Aišku, šiame romane nėra dramai būdingo augančio konfliko, jo užuomazgos, atomazgos ir pan. Kasdienis amerikiečių šeimos gyvenimas: su paprastais rūpesčiais, nesutarimais, pavydu, rūpesčiu dėl vienas kito ir, kas be ko, meile. Gal ne ugninga ir deginančia, bet tąja, kai skauda, jei ilgiau nematai žmogaus ar dreba širdis, jei neatsiliepia telefonu, kai žodžiai nėra meilūs, bet tarp jų slypi atsidavimas ir rūpestis.

Įkūnytas, aišku, nepompastiškai ir ficdžeraldiškas amerikietiškos svajonės siekis – gražūs, komfortabilūs namai. Tik ar tampama laimingesniais, kai pasiekiamas užsibrėžtas tikslas? Gal iš tikrųjų visa esmė – kelionė link. Subtilus humoras ir nepikta ironija būdinga tiek pasakojant apie veikėjus, tiek jų siekius ar susikurtas iliuzijas.

Romano centre Vitšankių šeima su savo šaknimis ir išsišakojimais.

Vitšankiai niekuo nepasižymėjo. Nė vienas iš jų neišgarsėjo. Nė vienas negalėjo pasigirti išskirtiniu protu. O ir išvaizda jie buvo ne daugiau negu vidutiniški. p. 72

Kokia aiškiai nesėkminga ar laiminga būna konkreti diena su savo nutikimais, atrodo, unikali lyginant – o gal net ir nebandoma sietis su kitais – su kaimynų, giminių išgyvenimais. Bet kai žvelgiama į šeimos gyvenimą kaip į visumą – nuo A iki Z – kažkaip spalvos prislopsta ir dramos atrodo išsikvėpę ar net išpūstos. Kas nugyvena vienos emocijos tonacijoj? meilė, pyktis, pavydas, gimimai, ligos, mirtys, lūkesčių neišsipildydmai – į bendrą vitražinį vaizdą sumišusi visuma – lyg ir vientisa, lyg supuolusi atsitiktinai, gal kaip Dievas sulipdė.

Taigi viena iš temų ir yra tas ficdžeraldiško gėrio šeimai siekimas, o gal būdingas absoliučiai visiems, kas vedęs, sulaukęs vaikų nesvajoja apie įstabius namus ir aprūpintus visų poreikius?

Vitšankių šeima tokia kaip visos, niekuo ypatinga, nesvarbu, kad jiems patiems atrodo, jog jie išskirtiniai, su pretenzija į išskirtinį skonį, paveldėtą iš ankstesnės kartos, su noru prieš kitus atrodyti vieningais, be jokių įtrūkių. Bet viduje jie tiesiog virė nuo smulkių nesusipratimų ir kovos, o ir pykčio dėl motinos, tėvo dėmesio. Problematiškiausias ir nuo mažens plaukiantis prieš srovę – Denis. Jis niekaip negali susitaikyti atsiradus svetimam vaikui Stiebui – tėvas paėmė jį tapus našlaičiu, mirus jo vienam darbininkui, – ir vis atrodant, kad jis labiausiai mylimas. Dirbanti socialinėje srityje motina Abė rūpinasi visais: ir vaikais, ir vyru, ir svetimais pagalbos reikalingais, o ir benamiais ar neįgaliaisiais. Atrodo, kad jos ne tik toks darbas, bet ir pašaukimas.

Kalbant apie Abės vaikus, savaime suprantama, jie mylėjo ją. Buvo priimta manyti, kad net Denis ją mylėjo, nors ir savotiškai. Bet jie jos savotiškai gėdijosi. Pavyzdžiui, draugams svečiuojantis ji galėdavo įgriūti į kambarį deklamuodama eilėraštį, kurį ką tik buvo parašiusi. p. 85

Deja, aksioma, kad tėvai neišpildo vaikų lūkesčių, o vaikai – tėvų, Vitšankių šeimoje pasitvirtina šimtu procentų. Kur prasilenkia motina ir tėvas augindami vaikus ir save realizuodami šeimoje? A. Tayler ne ta rašytoja, kuri išvardintų vienų teigiamybes, o kitų klaidas, tiesiog toks gyvenimas, kad net kasdienė įprasta veikla sukuria konfliktus, o žmonės, norėdami gero, žeidžia vienas kitą ir kuria tylos ir tuštumos erdves aplinkui. Motinai Abei atrodo, kad Deniu labiausiai rūpinosi, nes jis dažnai elgėsi neįprastai ir reikalavo dėmesio. O įsisūnytas berniukas Stiebas buvo toks geras, klusnus ir meilus, kad savaime teikė džiaugsmo tėvams, o ir norėjosi nuolat jį girti.

Ką reiškia senti, kaip keičiasi žmogus sulaukdamas vis daugiau metų, autorei ne tik pavyksta tikroviškai pavaizduoti, bet ir veikėjus paversti tarsi gyvais, esančiais čia pat su mumis ir jų mintys, patirtys bendros daugeliui.

Abė visuomet tikėjo, kad, kai sulauks senatvės, pagaliau visiškai pasitikės savimi. Bet tik pažvelk į ją: vis dar kupina netikrumo. Dėl daugelio dalykų ji dabar jautėsi mažiau užtikrinta, nei kai buvo jauna mergaitė. Ir dažnai, kai girdėdavo save šnekant, baisėjosi savo čiauškėjimu – kalba skambėdavo kaip kokios tuščiagalvės ir paviršutiniškos, lyg būtų nejučia ėmusi vaidinti Mamutės vaidmenį kokiose lėkštose situacijų komedijose, kur rodo per televiziją?
Kas čia dabar pasidarė? p. 190

Namas knygoje – centrinė ašis, apie ją sukasi veiksmas, jis tarsi atspindi šeimos gyvybingumą. Struktūriškai pasakojimas sudėliotas atgaline tvarka: prasideda 1994 m. ir tęsiasi iki 2000 m., po to rakursas į praeitį, kai vaikai buvo maži, o paskui dar toliau į Redo tėvų gyvenimą, įterpiant linksmus pasakojimus apie protėvį Džuniorą Vitšanką.  „Baltimorėje didžiai paklausų dailidę, garsėjusį savo meistryste ir stiliaus pojūčiu.“ p. 52 Taigi, „Mėlynų siūlų ritė“ – pasakojimas apie tris Vitšankių kartas ir jų gražų, išpuoselėtą namą Baltimorėje.

Galima sakyti, kad romanas nepagrįstai išplėtotas, o gal kai kam ir be intrigos, nuobodus, bet juk šeimos gyvenimas turbūt ir neturi virsti detektyviniu siužetu, kur kasdienos konfliktai peraugtų į dirbtines dramas. Na, man A. Tyler pasakojimo stilius, gebėjimas iš smulkmenų sudėlioti įdomų ir daugiasluoksnį, o kartu apgaulingai paprastą tekstą – tiesiog saldainiukas, kad ir kiek būtų išplėtota, pagrįstai ar ne, skaityčiau iki begalybės, nes kiekvienas sakinys turi prasmę – neperspaustą ir tikrą. Be abejo, planuose perskaityti ir kitus rašytojos kūrinius.

Vertinimas 4,5/ 5